Rudenėjant redakciją pasiekė toks laiškas: “Vadinu save Falschu ir groju grupėje Padugnės. Su “Ore” esu pažįstamas dar nuo tada, kai jį buvo galima nusipirkti popierinį spaudos kioskuose. Kai buvau visai vaikis iš jo sužinojau apie Vilniaus hardcore grupę Bramborak, apie filmą “Matrica” ir kitus labai svarbius kultūrinius reiškinius. Rašau jums ta proga, kad Padugnės išleidžia savo debiutinį albumą “Čia” vinilų pavidalu.”
Tenesupyksta Falschas už asmeninio susirašinėjimo paskelbimą, tačiau susirašinėjimas, galų gale, materializavosi pirmuoju “Ore” pašnekesiu su jau 10 pankroką virinančiais padugnėmis, kurių premjerinio albumo “Čia” gali paklausyt čia.
Imam po 3-4 alaus ir keliaujame į garažą viename Vilniaus miegamųjų rajonų… Kaip žinia, būtent jo kiemuose 2018 m. buvo nufilmuota didelė dalis “HBO” serialo “Černobylis” scenų.
Kas atsitiko maždaug prieš 10 metų Fabijoniškėse, kad ten susiformavo Padugnės?
Falschas: Prasiskyrė žemė ir išvirto girti padugnės, nutarę, kad gerai būtų terorizuoti miegančius dorus piliečius miegamajame rajone iš proto varančiu triukšmu. Žodžiu, pasaulio pabaiga, bet niekas nepastebėjo ir visi pramiegojo. Gal išskyrus kaimyną Agnių, kuris užeina pasiskolinti barabulių, išgirdęs, kad repetuojam. Na, bet jis pats toks apokalipsės pranašas.
Nindzė: Kad pastebėjo ir kaimynai, ir policija, bet nelabai pyko.
Meanvis: Nežinau, kas atsitiko, bet apmaudu, kad tada negrojau su Padugnėm. Tuo metu man buvo 11 metų.
Rugsėjį grupę paliko ilgametis bosistas Kreshas, bet jo vietą greit užėmė Meanvis. Ar gyventi Fabuose – būtina sąlyga groti Padugnėse?
Falschas: Gyventi Fabuose norint groti Padugnėse, nėra būtina, bet tai – didelis privalumas. Kaip bebūtų keista, naujasis bosistas Meanvis irgi yra ilgai gyvenęs Fabiuose. Sutapimas? Nemanau, kaltinčiau likimą. Turbūt Fabos tiesiog yra padugnių rajonas. Bet čia nėra nei ko didžiuotis, anei ko įsižeisti. Visa Rytų Europa yra padugnių rajonas.
Pričkus: Tai, kad Meanvis turi ryšį su Fabom, yra labai malonus sutapimas. Nors tokio kriterijaus paieškos skelbime nebuvome nurodę.
Meanvis: Manau, norint groti šioje grupėje reikia atsirasti reikiamoje vietoje reikiamu laiku.
Iš Fabijoniškių prisimenu, berods, pankroko grupę Pilk, grojusią prieš dvidešimt kelis metus. Kas dabar gero Fabuose, be jūsų garažo?
Falschas: Tokios grupės nežinojau, kol neišgirdau Skruzdėliuko laidoje “Punktyrai” radijuje “Start FM”. Nežinojau, kad jie iš to paties rajono. Atrodo, kad labai sena grupė. Galiu lažintis, kad ten nebegyvena. Šiaip ir aš nebegyvenu, todėl nelabai žinau, kas ten iš tikrųjų vyksta apart mūsų garažo, kuriame, beje, dabar groja ir visai jauni bičiukai Hašas, Zitas ir Tušys. Kuria grupę. Tikiuosi, jiems pavyks nueiti visą kelią. Kreshas vis sakydavo, kad kitame garaže toje pačioje bendrijoje grodavo grupė Vėlinės. Bet nebegroja.
Visai nesenai teko lankytis legendinėje Edvuko (ex-Lipnūs Machardžos Pirštai, Vonia, Frekenbok, Toro Bravo ir kitų grupių muzikantas, dabar grojantis Armatūroje – Ore past.) studijoje, įrengtoje garažo duobėje Šeškinėje. Tai čia būtų mūsų artimiausias kaimynas. Susitikome ten sekmadienį 10 val. ryto. Nuėjome dasipirkt alaus su Edvo ir Maišu. Tada dar įrašėme backvocal’us naujam Armatūros albumui. Ir viską spėjom iki 13 val. Veiksmas kaip įtempto siužeto filme.
O Fabuose kultūros nėra ir nereikia, nes čia liaudis grįžta miegoti, o tūsinasi centre, ten ir visas veiksmas. Nesame koncertavę šiame rajone, apart savo garažų. Žinau, kur Fabijoniškėse gyvena mano draugai pankai, to ir užtenka. Ir dabar jie dar eina į miškelį atsigaivinti ir lauželį pakūrenti. Štai ir visas laisvalaikis. Norėčiau surengti Padugnių koncą ant šiukšlyno kalno. Tai būtų epinis tūsas – šiukšlyno kalno festivalis, kuriame grotų blogiausios Vilniaus grupės. Ir būtina programos dalis būtų air guitar solo konkursas.
Nindzė: Fabai dabar visai kitokie negu buvo, keičiasi, ten jau yra net meno, įvairaus streetart’o, skulptūrų. Bet yra ir padugniškų vietų, tad kol kas dar neplanuojam iš ten keltis.
Pričkus: Mūsų garažas nėra vienintelis Fabuose. Tokių yra daug. Kažkas groja, kažkas krapšto savo motopirdas, kažkas sandėliuoja obuolius iš sodo… Visi kažką veikia, bet ne visi mato, tai ir yra geras. O šiaip Fabos asimiliavosi su miesto plėtra ir dabar yra toks pat rajonas, kaip ir kiti. Yra ir kur mamoms su vežimėliais pasivaikščioti, ir kur alaus atsigerti. Kiekvienam savo.
Meanvis: Neteko pačiam girdėti kitų triukšmaujančių garažų, tai jeigu atsibos ramiai gyventi, užsukite pas mus į repkę.
Kaip pirmą kartą išgirdote pankroką ir supratote, kad jums pakeliui?
Falschas: Buvo tokia istorija. Vasaras leisdavau Šiauliuose. Buvau penkiolikos, kai susitaupiau barabulių pirmai kasetei. Buvo nelengva, nes norėjau turėti originalą, o toks dalykas tuomet krūvą barabulių kainavo. O šiaip jų niekur negausi, todėl teko ir turguje pavagiliauti… Sukrapščiau keliasdešimt litų ir nuvariau išsirinkti kasetės į “Muzikos Bombą” Šiauliuose. Aš ten muzikoje per daug nesigaudžiau ir buvo sunku išsirinkti kažką tokio, kad būtų verta barabulių. Kažkodėl paprašiau Beastie Boys, nes MTV tada leido jų “Intergalactic” ir norėjosi daugiau tokios energijos. Bet kažkaip viskas išvirto, kad pardavė man Beastie Boys “Some Old Bullshit” kasetę. Pardavėjas buvo visai malonus, leido paklausyti prieš perkant. Pamenu, kad klausiau tą pusę, kur gabalas “Cooky Puss” buvo ir visai įdomiai pasirodė. Bet kai parvariau namo ir perklausiau visą, galvojau, kokį čia šūdą įsigijau už visą krūvą barabulių. Nieko panašaus į “Intergalactic” ten nebuvo. Kita pusė buvo vien senas geras pankrokas, net hardkoras reikėtų sakyti. Anyways, kaip ten bebūtų, nors pradžioj visai nepatiko, bet kasetės negrąžinau, o visą vasarą sukau garsiai balkone ir draugams grodavau. Pradėjau galvoti, kad tai – kietų bičų muzika. Aišku, Šiauliuose tai buvo keistesnė nei keista muzika toje epochoje. Likau nesuprastas. Bet, manau, tada ir pasukau tuo keliu. Ir neapsirikau, tai iš tikrųjų kietų bičiukų muzika.
Nindzė: Kaip ir ko gero daug kam, pirmiausia teko susipažinti su pop punk’u (Green day, The Offspring), kurį rodė per MCM, MTV neturėjau. Tada kažkur penktokė buvau, patiko Offspring’ai, pasiskolinau iš pusbrolio kasetę ir klausiau nemažai. Labai mėgau Bloodhound Gang, turėjau jų plakatą iš “Popcorn” ant durų, o mano pirma kasetė buvo jų “Hooray for Boobies”. Aišku, kaip 10-metis vaikas nelabai supratau, apie ką ten jie dainuoja, tiesiog muzika labai patiko. Paskui klausiau daug roko, dar kažkiek domėjausi acid jazz, idm, d’n’b ir pankrokas pasimiršo iki 10 klasės. O tuomet per draugus atradau LT underground’o sceną: Sportas, dr.Green, Frekenbok, LMP, Sloppy Livin, Va Taip Vat ir panašiai. Man didžiulį įspūdį padarė ska. Iki tol nebuvau girdėjusi šito žanro ir man ta pučiamųjų ir gitarų sintezė labai lipo prie širdies, supratau, kad čia – mano muzika.
Pričkus: Pirmąkart išgirdau dar kai vaikas buvau – mano vyresnis brolis klausė… Nepamenu grupės, bet tada supratau, kad man pakeliui, nes skambėjo paprastai, tačiau neįtikėtinai stipriai. Iki pat šiandien galvoju, kad jėga yra paprastume.
Meanvis: Būdamas 16 metų, išgirdau Billy Idol ir jo gabalą “Rebel Yell”. Nuo tos dienos iki dabar klausau šios muzikos priešais veidrodį jį imituodamas.
Ar jums pankrokas yra tik muzikos žanras, ar ir gyvenimo būdas? Ką Padugnės veikia, kai negroja?
Falschas: Man pankrokas būdavo tik žanras, nes atrodydavo, kad būti tikru panku reikia žostkai varyti. Turbūt neprasčiau nei legendinis Iškrypėlis iš grupės 33% Kiaulių Pakeliui į Vatikaną. Bet visada traukė pankroko energija ir estetika. Su laiku tapau pystpankiu. Taip buvau vadinamas, bet dėl to labai nesijaudinau. Susipažinau su daug fainų ir nelabai Vilniaus pankų. Nelabai daug jų ir yra. Ne visus ir pažįstu. Bet pankai labai žmoniški ir nuoširdūs. Žaviuosi, kiek jie turi atjautos, kaip jautriai atliepia socialines problemas ir nedelsdami imasi veikti, atvirai kovoja prieš neteisybę. Manau, kad aš nesu toks ryžtingas. Mano moralė labiau laisva ir priklauso nuo aplinkybių. Savybė būdinga tikroms padugnėms. Bet per tiek laiko, kiek flirtuoju su šiuo kultūriniu reiškiniu, pankrokas tapo mano gyvenimo dalimi. Kai negroju, einu paklausyti ir pažiūrėti, kaip kiti groja. Einu aplankyti draugų. Dar einu į darbą, atlieku slaptus valstybinius tyrimus. Tačiau daugiausia laiko leidžiu su šeima. Tada niekur eiti nereikia.
Nindzė: Čia aš paantrinsiu Falschui, kad pankrokas būtų gyvenimo būdas, reikia gerai varyti ir tuo gyventi. Man pankroko kultūra ir jo keliamos problemos yra labai artimos ir sutampa su mano pačios požiūriu, ypač, kai kalbama apie žmogaus teises ir laisves, aplinkosaugą ir panašiai. Bet tuo pačiu gyvenu bute, už kurį moku paskolą, turiu darbą ir labai mėgstu sportą (tenepyksta ant manęs Turboreanimacija, bet nemanau, kad sportas yra šūdas). Po koncerto ar repeticijos laiką leidžiu su šeima, sportuodama arba darbe. Tiesa, šiuo metu gyvenu Švedijoje, tad repeticijose, deja, esu retas svečias. O kai turiu laisvo laiko, labai mėgstu aplankyti įvairius kultūrinius renginius.
Pričkus: O kas šiandien yra esminis pankroko gyvenimo būdas? Padugnės vienaip ar kitaip yra įsprausti į neišvengiamą gyvenimo rutiną ir tiesiog stengiasi rasti daugiau laiko susirinkti garaže arba ant scenos.
Meanvis: Asmeniškai man, tai labiau gyvenimo būdas nei žanras. Pankroko energija mane lydi daug ilgiau nei pankroką grojančios grupės.
Tik šiemet išleidot savo pirmąjį albumą “Čia” – kodėl taip ilgai užtrukot?
Falschas: Reikėjo užaugti ir pasidaryti barabulių. Šitam albumui atidavėm viską, ką turėjome. Ir muzikine, ir barabulių prasme. Pradėjome visai nuo nulio. Bent jau aš pirmiausia turėjau išmokti groti. Talentais neapdovanotas, todėl daug dirbau. Vėlai pradėjęs groti ir dainuoti, neturėjau jokių tam reikalui išlavintų gebėjimų. Bet labai norėjau groti. Ačiū Kreshui, kad mane pavadino į grupę. Tai pirmiausia išmokom groti kartu, tada sukūrėm dainas, tada stengėmės gauti koncų, kuo daugiau, šiaip bet kur ir su bet kuo, nes gauti gigą būdavo nelengva. Nežinau, ar čia tik man toks įspūdis, tačiau kaip tik praėjusiame dešimtmetyje gauti gigą buvo kur kas sunkiau nei dabar. Kažkaip rokas buvo stipriai prigesęs. Nepaisant to, išmokom ir ant scenos groti, kas, beje, visai kas kita nei groti garažo duobėje sau ir savo draugams.
Galų gale, nusprendėme įrašyti tai, kas buvo sukurta, kad galėtumėm judėti į priekį, kur kam patogiau. Labai džiaugiamės išleidę vinilinę plokštelę. Vinilas turi tam tikros magijos, kuri, pastebiu, labai gerai veikia žmones. O kad nuo pirmos repkės su Kreshu praėjo jau 10 metų, tai man pačiam labai keista, nes išgyvenimo su Padugnėmis filosofija yra Čia ir Dabar: kiekvienas koncas mums paskutinis ir atiduodam tam viską. Galim po to pusę metų nesimatyti, bet pasiilgstam gergždžiančių gitarų ir susirenkam vėl garažo duobėn.
Pričkus: Brandintą muziką, kaip ir gėrimus, visi vertina labiau.
Meanvis: Norėjome, kad daugiau laiko turėtumėte interviu pasiruošti. :)
Jūsų kūryba primena šiandien vis rečiau girdimą tradicinį melodingą lietuvišką pankroką. Kokia jūsų nuomonė apie vietinę pankroko sceną: kas padarė įtaką, o kas visada nepatiko ir panašiai?
Falschas: Vietinę pankroko sceną labai vertinu tokią, kokia ji yra ir buvo. Labai įvairi ir originali. Anksčiau, kai labiau domėjausi, kas vyksta Vilniaus underground’e, buvo tokios koncertuojančios grupės kaip SC, Bora, dr. Green, Sportas, NetvarkOi, Žiurkės, Saint Oil Sand. Apie Bramborak (vėliau pasivadino Bora – Ore past.), beje, pirmąkart sužinojau iš “Ore” laikraščio, kuris dar tada buvo leidžiamas popieriuje ir jį galima buvo gauti spaudos kioskuose. Vėlesni Boros albumai buvo tikrai galingi. Daug klausydavausi ir Turboreanimacijos, Armatūros, Lipnių Macharadžos Pirštų ir 33% Kiaulių Pakeliui į Vatikaną, nors tos grupės tada jau nebekoncertavo ir atrodė, kad jos jau iš praėjusių laikų. Buvo malonu, kai kažkas palygino Padugnių skambesį su Turboreanimacijos. Čia turbūt ir bus tas melodingasis lietuviškas pankrokas. Tai šitos vietinės grupės ir bus padariusios negrįžtamą įtaką jaunai lengvai pažeidžiamai asmenybei. Vėliau buvo periodas, kai mažai domėjausi, kas vyksta aplinkui, daugiau klausiausi užsienio grupių ir patys grojom užsidarę garaže. Vis dėlto po pertraukos grįžęs į vietinius koncus buvau pakerėtas grupės Tureto Sindromas. Gerai varo chebrytė. Dar labai patinka Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro koncertai ir įrašai. Didelę pagarbą jaučiu grupei NetvarkOi, tęsiančiai savo pradėtus gerus darbus. Žinau, yra labai gerų grupių, bet dar ne į visų koncertus būsiu nuėjęs. Žinau, yra grupių, į kurių koncertus jau niekad ir nebenueisiu. Tai gal va tas nepatinka. Daugiau viskas gerai, neturime kažkokių lūkesčių.
Nindzė: Na, kaip ir minėjau, man visada labai patiko ska, nes ši muzika yra labai melodinga ir nuotaikinga. Mes pučiamųjų sekcijos neturime, bet bandau melodijas perteikti gitaros skambesiu. Ne visiems tai tinka, būna, kad sako, jog per daug melodinga, bet man patinka.
Pričkus: Šiaip, visi, ką pažįstam, ko klausėm, su kuo grojom, ką mėgstam ar nemėgstam, mums padarė įtaką. Visi mūsų grupės nariai turi savo specifinį muzikinio skonio nuokrypį. Vieni atsineša melodijas panašias į savo mėgstamą žanrą, kiti, gal nelabai tai mėgstantys, bando apgroti taip, kad ir jiems būtų smagu groti. Taip ir gimsta mūsų melodijos. Bet manau, kad vieną grupę mėgstam visi vienodai – Turboreanimaciją.
Meanvis: Broliai ir seserys, dirbkit ir uždirbkit pinigus, pirkit ir nusipirkit instrumentus, ir šaukit grot.
Albume yra prierašas, jog jis įrašytas pažeidžiant “pasidaryk pats” principus ir kokybę. Galima apie tai plačiau?
Meanvis: Nieko įdomaus. Nesigilinkit :D
Pričkus: Čia gal Falchas labiau pakomentuos? :D
Falschas: Man atrodo, turėjo būti parašyta, kad buvo derinami pasidaryk pats principai ir kokybė. Pasidaryti pačiam buvo ir yra mūsų siekiamybė. Vis dėlto pirmi bandymai daryti įrašus patiems nenusisekė. Nusprendus įrašyti 10 gabalų debiutiniam albumui, teko daryti kompromisą ir pasinaudoti barabulėmis, kad įrašai būtų profesionalūs. Iš kitos pusės, su mumis dirbę žmonės buvo nuostabūs ir visiškai atsidavę muzikai bei darbui su ja. Tai – jų gyvenimas, todėl barabulės neišmestos į balą. Gaminome ir fizines laikmenas fabrikuose, kas irgi nebėra DIY. Tačiau turime gerai padarytus įrašus. Galų gale, stengėmės, kiek galima, pasidaryti patys apipavidalinimą, leidybą ir platinimą. Negalim pasigirti, kad esam gryni DIY šio albumo realizavime, bet mums pasidaryk pats principas yra vertybė ir siekiamybė. Esam nepriklausomi. Ir stebuklas, kad egzistuoja “Pasidaryk pats records”, kurie fucking verti šito pavadinimo. Pažintis su Andriumi ir Vilija man grąžino pasitikėjimą žmonija. Nuostabūs žmonės. Padėka ir linkėjimai jiems.
Kodėl mergina su Atsuktuvu yra geriau nei mergina su manikiūru? Esate politiškai korektiški ar tikri padugnės visomis prasmėmis? Nindze, ar kiti padugnės nenusižengia metoo etikai ir estetikai repeticijose?
Meanvis: Tai gabalas apie merginą su kokteiliu, aišku, nealkoholiniu, kuri tikrai įdomesnė, nei ta su manikiūru.
Nindzė: Daug laiko praleidžiu tarp fizikų, o Fizikos fakultete yra daug merginų mėgstančių įrankius, mėgstančių kažką montuoti ar konstruoti. Čia yra ir nemaža dalis merginų, nemėgstančių makiažo ir manikiūro, o jei to nemėgsti, dažnai susilauki priekaištų iš aplinkinių, kad esi “nesusitvarkiusi”. Tai nėra malonu, tad ši daina yra skirta palaikyti merginas, girdinčias tokius priekaištus. Bendrai paėmus, visos merginos ir vaikinai yra gerai, su ar be manikiūro.
Paprastai repeticijose padugnės sutaria vertybiniais klausimais, visi nariai gerbiami ir atsižvelgiama į jų nuomonę. Daugiau problemų kyla bendraujant su pašaliniais asmenimis, pvz., rengiant bendrus koncertus.
Falschas: Esame tikri padugnės visomis prasmėmis. Būti padugne yra protestas automatiškai prieš viską. Net padugnės nenori būti padugnėmis. Atsitiktinius padorius piliečius šis pavadinimas šokiruoja. Viena Užupio dama man taip ir pasakė “Kam taip žiauriai apie save?’’. Bet daina “Mergina su Atsuktuvu” tikrai nėra pati padugniškiausia albume “Čia”. Ji gimė iš tokio gyvenimiško nutikimo. Kreshas anksčiau grodavo senu bosu “Kavkaz“, kuris tikriausiai mena Afganistano karą, o gal net ir pats jame dalyvavo. Tai štai ta bosinė gitara turėjo laisvą diržo varžtą, kuris nuolat išsimaudavo iš gitaros korpuso, ir per repkes, ir per koncus. Tai buvo tapę mūsų pasirodymo dalimi. Vieną repkę taip nutikus, paaiškėjo, kad niekas neturi atsuktuvo tą varžtą įsukti atgal, išskyrus Nindzę. Ji turi šveicarišką peiliuką su atsuktuvu ir jį visur nešiojasi. Linksmas nutikimas virto kūriniu.
Kalbant apie manikiūrą, mes, Padugnės, persekiojam žmones su manikiūrais. Tačiau jei atvirai, dainos priedainyje iš tikrųjų yra konfliktas kaip meninė priemonė, tipo “mergina su atsuktuvu – daug geriau nei su manikiūru”. Čia įžvelgiu tokią mintį tarp eilučių, kad žmogaus gebėjimai pasidaryti pačiam dalykus yra svarbiau negu nepriekaištinga išvaiza. Supriešinimas, manau, yra gerai sulipdytas, nes darant dalykus pačiam, nagai lūžta, nieko nepadarysi. Tačiau nepriekaištingas manikiūras neturėtų būti priežastis nedaryti ar nedirbti. Tokia yra mūsų deklaruojama vertybė nepriklausomai nuo lyties ir mes atstovaujam darbininkus, o ne ponus ir pižonus. Anaiptol nesame seksistai, kad išskirtinai smerktumėme merginas su manikiūru. Ir prieš manikiūrą nesame nusiteikę priešiškai. Nors ir esu darbininkas, bet labai mėgstu manikiūrą ir jį darausi sau pats. Labai prisižiūriu ir pasidarau jį nepriekaištingą prieš kiekvieną gigą iš vakaro. Kviečiu ateiti įvertinti.
Radau tokį komentarą apie jus: “wannabe linksma, bet realiai tai žiauriai rimto veido grupė”. Tai vis dėlto NOFX ar Crass, ar Toys Dolls, ar Dead Kennedys, ar… ?
Falschas: Ant scenos buvo progų sugroti grupių Ramones, Clash, Exploited, Sex Pistols, Dead Boys, iš dalies, NOFX koverius. Mūsų sukurtuose gabaluose yra ir komiško absurdo, ir ironijos, ir tiesmukos kritikos ir lyrinių nukrypimų. Manau, kad galėtumėm užimti ir NOFX, ir Dead Kennedys pozicijas.
Nindzė: Dead Kennedys ir Clash nėra abejonių.
Pričkus: UK Subs, Exploited.
Meanvis: Parodykit tą rimtą veidą.
Falschas: Sakei, esi Billy Idol imitatorius, ne tik esi matęs, bet ir atlikęs tai prieš veidrodį. Tai vat tas storalūpio Billy Idol veidas ant “Rebel Yell” viršelio ir yra rimtas veidas, kuriuo reikia groti ant scenos.
Grupės paskyras galima rasti visuose pagrindiniuose socialiniuose tinkluose, bet kodėl ignoruojat “TikTok’ą”?
Meanvis: Kas yra “TikTok”?
Falschas: Nesu socialinių tinklų ekspertas, bet juos naudojam minimaliai skleisti žinią apie Padugnes, o labiausiai – pakviesti chebrą į koncus. Nemokama ir efektinga. Esame bandę ir klijuoti plakatus mieste. Jei kas yra matęs tokius, tam labai pasisekė. Vis dėlto tai nelabai pasiteisina, ilgai nekaba, bet užtat žiauriai faina juos kabinti nakčia. Tik vieną atvejį atsimenu, kai bičiukas atvarė į mūsų koncą vien dėl to, kad matė mūsų plakatus gatvėje. Tą kartą buvo A0 dydžio, tik aklas būtų nepamatęs. Kiek žinau, “Instagram” prisijungimą esam pametę ir niekas nebeprisimena, kaip ten atgal patekti. Gal taip ir geriau. Influenceriais neketiname tapti, labiau antiinfluenceriais. “Tiktok’o” ir “Snapchat’o” nenaudojam kaip grupė. Nelabai įsivaizduoju, kaip tai turėtų atrodyti, nes ten vis dėlto paauglių laukas. Dar ir lietuviško “Twitteri’o” neperprantam. Manau, “Tiktok’e” stipriai prasilenktumėm su publika, kuri ten neršia. Vėlgi, kurti turinį socialiniams tinklams yra socialinių tinklų verslo modelis. Svarbiausia neįsijausti. Gal net ir su “Twitter’iu” perlenkėm, bet ten keiktis galima. Tai yra labai smagu.
Pričkus: Mes nemokam šokti.
Nindzė: Aš kiek kitokios nuomonės, manau, kad visur galėtume atrasti savo publikos, ko gero, ir “TikTok’e”. Gal tiesiog pats jo konceptas mums nelabai limpa, todėl ten ir nesame. Mane asmeniškai soctinklai truputį erzina, man atrodo, kad ten visi per daug maivosi, nėra tikrumo, tai sukelia daug socialinių problemų.
Pankrokas visada garsėjo aštria politine-socialine kritika. Kas jums labiausiai nepatinka šiandienos aplinkoje?
Nindzė: Erzina besaikis vartojimas ir besaikis komforto troškimas, kai žmogus visai nebegali atlikti kažko nepatogaus, tarkim, prasieiti lietuje, užminti dviračiu į kalną ar tiesiog valgyti paprasto maisto. Manau, kartais labai sveika išeiti iš komforto zonos, būtina tausoti tai, ką turime. Šiandienos aplinkoje mane taip pat neramina tokia didelė visuomenės poliarizacija ir kylanti neapykanta kitam. Taip pat labai liūdna dėl didžiulio nusistatymo prieš LGBT+ bendruomenę, kuri šiaip jau yra labai taiki ir niekam nieko blogo nedaro.
O kas labiausiai neramina, tai, be abejo, karas Ukrainoje. Labai tikiuosi, kad visuomenė nepripras prie šio karo ir toliau aktyviai palaikys ir rems Ukrainą. Net jei tai reikš infliaciją ir išėjimą iš tos, taip nenorimos palikti, komforto zonos.
Falschas: Mane irgi labai erzina neatsakingas vartojimas. Vartojimas dėl komforto ir prabangos. Išgyvenu dėl globalinio atšilimo ir, atrodo, kad nebėra vilties kažką pakeisti. Panašu, kad gyvename paskutinėje gero gyvenimo epochoje ir patys lendam į kilpą, kuri greitai ims skaudžiai veržti. Mane viena stipriausiai paveikusių dainų yra LMP “Amerikonai mano”, pirmą kartą atkreipusi mano, dar jauno pystpankio, dėmesį į tokią problemą. Manau, vien dėl to, kad ši daina mane paveikė, susiformavo įprotis stengtis nieko po savimi nepalikti, jokio pėdsako po savimi. Bet daina jau sena, o ekologinės problemos išlieka, kaip ir socialinės. Nenoriu būti šabloniškas, bet visuomenėje gajūs tokie demonai kaip ksenofobija, homofobija, seksizmas, rasizmas, gadinantys gerą vaibą. Nors nuo ’90-ųjų yra teigiamo poslinkio, atsirado tolerancijos ir pagarbos, bet jos negali būti per daug. Pasikartosiu, šios bėdos senos, bet vis pasireiškia naujomis formomis. Kalbant apie politinę atmosferą, negaliu pernešti totalitarinių režimų ir juos palaikančių išgamų, ypač tų niekšų diktatoriukų, per daug sau leidžiančių ir su niekuo nesiskaitančių. Nieko naujo – valdžia gadina žmongų, todėl valdžios nemėgstu iš principo. Ji nuolat tikrina ir bando siaurinti bei gniaužti prigimtines žmonių laisves. Esu įsitikinęs, valdyti nori tik psichopatai, kad ir kaip jie save bepateiktų. O toks pateikimas kaip maršiečių išvis kelią juoką, kad ir pro ašaras. Tikri padugnės, tačiau nereikėtų maišyti mūsų su jais. Juokingi ir tie kaimiečių įvesti draudimai, tokie kaip alkoholio prekybos ribojimai, atimantys laisvo pasirinkimo teisę. Tai – spąstai laisvai valiai, rimta totalitarizmo grėsmė. Pasirodo, atitaisyti padarytas klaidas nėra taip paprasta, todėl ir toliau draugai alkoholikai rikiuojasi prie kasų be penkių aštuonios paklaikusiomis akimis. Esu tikras, kad nuėmus tokius ir panašius ribojimus, niekas nesugriūtų, nes žmonės yra protingos būtybės. Tačiau ko tikrai atsirastų, tai dar daugiau padugnių. Žodžiu, senos bėdos naujais pavidalais leis mums toliau sėkmingai rašyti dainas. Norėčiau, kad antras Padugnių albumas būtų stipresnis politinės-socialinės kritikos prasme.
Pričkus: Pagarbos trūkumas kitam žmogui. Mes nė vienas nesam geresnis už šalia esantį žmogų. Privilegijos yra fikcija! Perėjos gatvėje nepadaro pėsčiųjų nepervažiuojamais. Pakeltas balsas nepadaro rėkiančio teisingesniu. Pradėkime gyventi realybėje.
Meanvis: Niūrūs ir rimti veidai.
Už ką balsuosit Fabų ir Vilniaus mero rinkimuose?
Nindzė: Negalėsiu balsuoti, šiuo metu gyvenu Švedijoje…
Pričkus: O sugadintas biuletenis skaitosi?
Falschas: Nuo aštuoniolikos neturėjau už ką balsuoti, tiesiog neįdomu ir net jei būtų buvę įdomu, nebūtų buvę už ką. Bet dabar balsuoju už laisvę. Give freedom a chance. Turiu savo motyvų susijusių su augalų legalizacija. Augalai dėl to nekalti. Duokit laisvę augalams.
Meanvis: Kokie galimi variantai?
A)…………….
B)…………….
C)…………….
Komentarai