Su fotografe, grafikos dizainere ir jutūbere Aneta Urbonaite neakivaizdžiai susipažinome 2018-aisiais, kai ji atsiuntė nuotraukas iš King Krule koncerto Vilniuje. Tais metais ji lankėsi dar keliuose renginiuose, o viską vainikavo atmosferiniai vaizdai iš tų metų “Devilstone” – tai buvo kažkas daugiau nei įprastas fotoreportažas iš renginio. Su Aneta tęsiame “Sketch Up” seriją, pristatančia vizualiųjų menų kūrėjus.
Pandemiją Aneta praleido Australijoje, kur išvyko pastudentauti. Dingus koncertams kūrybinę erdvę užėmė jos jutūbo kanalas, kuriame ji pasakojo savo kūrybinio proceso užkulisius ir gyvai dėliojo vizualus. Grįžusi į Lietuvą Aneta krito į draugų iš Šiaulių, pasivadinusių “Karakumai”, glėbį ir atrado šokių muziką.
A. Urbonaitė fotografavo ne tik visokius atlikėjus: Abudu, Aurora, Black Midi, Brutus, Frank Carter & The Rattlesnakes, Genesis Owusu, Iceage, King Krule, Preoccupations, Solo Ansamblis, Super Besse, Viagra Boys ir kitus, tačiau ir bendradarbiavo su tokiais vardais kaip: “Damn Good”, “DT Camp”, “Live Nation”, “Opium Club” ar “VICE”. Be to, ji skaitė pranešimą apie muzikos fotografiją muzikos konferencijoje “What’s Next in Music”, kūrė muzikos albumų viršelius, tarp jų ir įsimentantį Timid Kooky „Baby Be My Spiderman“ kultūristo torsą.
Vienoje savo soc. medijų paskyrų esi užsirašiusi „einu per gyvenimą, lyg jėzus per vandenį“. Petrui užteko trumpam suabejoti ir jis pradėjo skęsti. Kas palaiko tavo tikėjimą, kad išsilaikytum virš vandens?
Kai vasaros pradžioje šią frazę leptelėjau draugei, pajutau jos svorį ir kelias dienas mąsčiau, ką ji man reiškia ir kodėl taip stipriai jaučiuosi dėl jos, tik nebuvau iki galo sudėjus į žodžius apie ką ji man, o tu su klausimu tai padarei puikiai.
Mano tikėjimą palaiko momentai, kai nukeliauju mintimis dešimt-dvidešimt metų į ateitį ir ryte atsibudus suprantu, kad mečiau savo kūrybininkės karjerą ir dabar užsiimu nubodžiu ofiso darbu bei gyvenu bute apstatytame “IKEA” baldais.
Tokia vizija leidžia išsilaikyti virš vandens, nes išdavus savo svajones—nuskęsiu, o šitas gyvenimas ir dabartis man be galo patinka.
Minėjai, jog kažkada truputį pavydėjai savo draugei (ir buvusiai „Ore“ autorei) Martynai Ratnikaitei dėl jos rafinuoto muzikinio skonio, nes pati klausei bet ko. Kaip šiuo metu vertini savo kaip melomanės patirtį? Kokia muzika sukasi galvoje pastaruoju metu?
Aha, pavydėjau, nes kai buvome gimnazijoje, ji klausė roko, o aš televizoriuje “sukau” MTV hitus. Per visus šiuos metus praturtinau savo muzikinį bagažą, nors tikrai jo didelio neturiu ir daug muzikos istorijos nežinau. Kad ir tie patys Pink Floyd dar nėra ištyrinėti, išskyrus top 5 dainas. Mėgstu sukti tuos pačius albumus ir atlikėjus, bet jie dažnai keičiasi priklausomai nuo nuotaikos. Jei jaučiuosi stipri ar noriu užkariauti pasaulį — klausausi Idles ar Viagra Boys, jei traukia ant emocijų fone skamba Aurora ar Billie Eilish.
Kadangi Australijoje daug laiko praleidau gyvos muzikos scenoje, kovo mėnesį grįžusi į Lietuvą labiau pradėjau mėgautis vakarėliais ir elektronine muzika. O “DT Camp” festivalyje supratau, kad man itin patinka techno muzika, tad ji dabar visai dažnai sukasi fone dirbant.
Svarbu paminėti, kad aukščiau visko ir visais gyvenimo etapais skamba King Gizzard and The Lizard Wizard.
2014-aisiais ta pati Martyna tau parašė: „Susimausi su matke, stosi į fotografiją. Gal tai likimas.“ Vis dėto, kaip suprantu, likimas studijuoti fotografijos taip ir nenuvedė?
Buvau įstojusi į mados fotografiją Jungtinėje Karalystėje, bet mama pasiūlė pasiimti laisvus metus, kad pabandyčiau daugiau fotografuoti ir nuspręsčiau, ar tikrai noriu tuo užsiimti ir tai studijuoti. Gal svarbu paminėti, kad prieš atrandant fotografiją norėjau stoti į ekonomiką ir būti verslininke, dėvinčia kostiumėlius ir rytais einančia į įmonės susirinkimus… Laisviems metams nedvejodama pasakiau TAIP ir per juos pajutusi laisvę gyventi bei kurti, noro stoti į universitetą ar akademiją visai nebeliko. Man nepatinka rėmai, struktūros ir taisyklės, jaučiuos daug laimingesnė galėdama pati tyrinėti, mokytis ir kurti taip, kaip man norisi.
Kaip atsidūrei Australijos Ramiojo vandenyno koledže? Po kūrybiškumo reklamoje kurso “The Atomic Garden” Vilniuje, marketingo ir komunikacijos studijos Melburne neskamba labai… kūrybiškai.
Kitą rytą po diplomų teikimo “The Atomic Garden” mokykloje, atsibudau ir žiūrėjau į ant stalo gulintį diplomą, nelabai supratau, ką man su juo daryti. Tuo pačiu metu instagramo storiuose pamačiau, kad pažįstamas Lietuvis fotografas išvyko į Australiją ir man viskas pasidarė aišku, su diplomu nedarysiu nieko, nes vykstu gyventi į Australiją.
Manau, mažai kas keliauja į Australiją studijuoti koledže dėl to, kad juos domina mokslas. Aš išvykau, nes norėjau pabandyti kažką naujo, norėjosi pabėgti iš Lietuvos ir patyrinėti visai garsią Melburno muzikos sceną. Tas gyvenimo etapas pasiteisino kaip labai kūrybiškas, o studijos užėmė labai mažą jo dalį.
Tavo kūryboje didelį vaidmenį atlieka tekstūros, beveik ant visų savo nuotraukų dosniai užtepi įvairaus vizualinio purvo – sulankstymų, atspindžių, suplėšymų, išteptų, dulkėtų, purvinų paviršių. Kokias tekstūras panaudotum, jei reikėtų pavaizduoti laiką praleistą Australijoje.
Galvoju, ar tekstūros yra tai, kas man padeda perteikti patį jausmą. Tiesa, kad tai yra didelė dalis galutinio rezultato, bet nemanau, kad tos tekstūros skirtųsi, jei reikėtų pavaizduoti laiką Australijoje ar suredaguoti koncerto nuotrauką. Naudočiau tai, ką labiausiai mėgstu šiuo metu – vieną juodą scan’ą iš savo kurtų tekstūrų, tada uždėčiau triukšmo scan’ą a.k.a. grain ir dar galbūt dėčiau prastai atspausdinto laikraščio scan’ą (be raidžių, tiesiog pilkesnį / baltą linijų bandymą spausti kažką— labai sunku žodžiais kalbėti apie tokius abstrakčius vizualius dalykus). Man patinka subtilumas tekstūrose, kada jų beveik nesimato, bet jos paryškiną spalvų sukurtą jausmą.
Tavo atveju, fotografavimas koncertuose ar vakarėliuose yra tik pusė darbo, nes galutinį vaizdą suformuoji postprodukcijoje. Daugelis tavo nuotraukų atrodo tarsi paimtos iš senų suglamžytų nublukusių žurnalų. Nors nuotraukų veiksmas įvyko ką tik, šiems vaizdams sukuri žymiai didesnę laiko distanciją. Kodėl tau taip norisi nutolti nuo realybės?
Aš dažnai galvoju apie savo praeitį ir į ją žvelgiu nostalgiškai. Tik tokiu būdu mano dabartis įgauna svarbą, galbūt todėl esu linkusi taip perteikti ir savo darbus. Man atrodo, mes labiau vertiname dabartį, kai įvertiname praeitį – galbūt kažką praradome, galbūt pasikeitėme arba kaip tik nuostabiai leidome laiką, kuris jau niekada negrįš, tas momentas nepasikartos. Tam jausmui ir norisi suteikti svorį.
Šalia tokių vietinių klientų kaip „Damn Good“, „DT Camp“, „Opium“ ar „Radio Vilnius“, randu ir gerai žinomą tarptautinį vardą „Vice“. Ką gero nuveikei su jais?
Būdama Australijoje gavau pasiūlymą fotografuoti užkulisius trumpo dokumentinio video filmavime “Triceps and Tantrums: What it’s Really Like Being a Male Stripper”. Mano nuotrauką naudojo thumbnail’ui ir galbūt dalinosi socialinėse medijose. Tai nebuvo reikšmingas darbas mano karjeroje, be to, kad teko dirbti su “Vice” – nors Australijoje, ir tai nebuvo neįprasta proga.
Viename savo video pasakoji apie patirtį pirmą kartą fotografuojant koncertą, kai atsidūrei aptvare tarp publikos ir scenos – savotiškoje skaistykloje. Tuomet tau atrodė, kad muzikos fotografas yra svajonių darbas. Ką apie tai manai šiandien?
Jei buvimas muzikos fotografe reiškia keliones po pasaulį dokumentuojant savo mylimiausias grupes — tada taip, muzikos fotografija vis dar yra mano svajonių profesija.
Šis klausimas, gal net ir mano atsakymas, atrodo, kažkoks labai liūdnas. Gal dėl to, kad nebesu tikra, ar noriu užsiimti savo svajonių darbu, galbūt vien turinti su grupėmis jas fotografuojant man nebūtų pakankama. Būtų galima galvoti, kad tai atneštų naujų galimybių, darbo pasiūlymų, bet man tai nebeatrodo kaip labai prasmingas užsiėmimas.
Daug daugiau vidinės pilnumos randu mokydama ir dalindamasi savo patirtimi ir technikomis, tad keičiant atsakymą – gal dabar tai būtų arčiau mano svajonių darbo?
Sukūrei Timid Kooky albumo „Baby Be My Spiderman“ viršelį. Norėtum tęsti darbus muzikos albumų viršelių kūrimo srityje?
Žinoma!!! Po “Baby Be My Spiderman” dirbau dar prie dviejų albumo viršelių ir šiuo metu dirbu prie atlikėjo Slowcoaching viršelių serijos. Miksas tarp grafikos dizaino ir fotografijos man labai patinka, o kuriant albumų viršelius, man yra ypač smagi kolaboracija tarp atlikėjų ir manęs. Jaučiu, kad man pasisekė klientų fronte – jie kartais tiki manimi net labiau nei aš, o jų konstruktyvūs komentarai bei aiški vizija padeda man kūrybos procese.
Prisistatai ne tik kaip fotografė ir dizainerė, bet ir kaip youtuberė. Kodėl apleidai savo kanalą? Vieną tavo video pažiūrėjo virš 5 tūkstančių žmonių, tačiau paskutinis pasirodė prieš pusmetį ir neturėjo nieko bendro su prieš tai buvusiu turiniu…
Mokomuosius dizaino ir redagavimo video pradėjau kurti pandemijos laikotarpiu, kai kasdienybėje neliko muzikos fotografijos. Tada buvo upės laisvo laiko. Gyvenimui grįžus į senąjį ritmą, atrasti apie 20 val. per savaitę vienam video sukurti tampa sunku, ypač, kai tai norisi daryti nuosekliai kiekvieną savaitę. Todėl eksperimentavau su kitokio formato video, bet tai nelabai surezonavo. Dar ir grįžimas į Lietuvą atnešė naujų patirčių ir užsiėmimų, tai vienintelis noras buvo pilnai mėgautis Lietuva ir Vilniumi, tarsi godžiai gerti vandenį po trijų metų blaškymosi dykumoj.
Bet apie savo kanalą ir video kūrybą galvojau beveik kasdien ir jaučiau didelę kaltę bei atsakomybę prieš save, kad vis nerandu tam laiko. Pabudusi sausio 2 dieną supratau, kad tas jausmas niekur, niekada ir nedings. Tai… sugrįžau. Sunku pasakyti, ar pavyks nuosekliai kelti video kas savaitę, bet esu pasiryžusi stengtis, nes ši veikla man suteikia daug prasmės gyvenime bei suteikia galimybių augti ir tobulėti, daugiau nei fotografija.
Kas tave sieja su “Karakumais” — a small circle of close friends, who from time to time feel an urge to throw a tea-drinking party ?
Ufff… labai daug kas, bet labiausiai tai draugystė.
“Karakumai” prasidėjo dar man būnant Australijoje ir tada juos išgyvenau per Natą (a.k.a Natiusha), su kuriuo vasarą prieš man išvykstant užsimezgė draugystė, apsupta meilės muzikai bei vakarėliams. Tuo metu prie “Karakumų” prisidėjau kurdama plakatus, dizainus, bet būdama ne Lietuvoje nelabai turėjau ryšio su kitais organizatoriais.
Grįžus tai pasikeitė ir patekau į didelę draugų šeimą, dabar man tai nebėra tik apie vizualus, plakatus ar kitus “Karakumų” reikalus. Tai yra apie draugystę: laiką praleistą kartu keliaujant, vakarienaujant, einant į žygius, klausant muzikos, apie bendras patirtis, pokalbius.
Su dauguma iš “Karakumų” ėjom į tą pačią gimnaziją Šiauliuose, su kai kuriais net buvom klasiokai, tai man labai gražu, kad po studijų ir kelionių užsieniuose, atsiradome tuo pačiu metu toje pačioje vietoje ir bendrom jėgom prisidėjom sukuriant kažką artimo sau.
Kokius muzikos fotografus išskirtum Lietuvoje? Pasaulyje?
Lietuvoje, mano akį pagauna koncertų momentai sukurti Manto Matulionio ir Kristianos Jodko.
Pasaulyje mane labiausiai žavi ir inspiruoja: Andy Deluca, Dana Trippe, Neil Krug, Sarah Heiseman, Anthony Pham.
Ar galėtum pasiūlyti pašnekovą kitam „Sketch Up“ epizodui?
Internete:
„Sketch Up“ interviu serija pristato vizualiųjų menų kūrėjus:
01: Plakatų kūrėjas Pijus Burakas
02: Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė
03: Trimatės grafikos kūrėjas “CryingHorn” Andrius Balčiūnas
05: Iliustratoriumi Karolis Strautniekas
06: Tapytoja Inga Mrazauskaitė
07: Dailininkas Artūras Rožkovas
11: Fotografas Visvaldas Morkevičius
13: Iliustratorė Akvilė Magicdust
Komentarai