Šių metų pavasarį radijo laidoje “Kabinetas” senas mūsų draugas Ernestas Kaušylas aka Brokenchord pristatė negirdėtą lietuvišką projektą asketišku pavadinimu park. Nustebino, jog ši jauna eksperimentinio roko grupė jau turi ir pilnavertį albumą “i like it when you do that thing when you feel a little gone from the world”, kurį galima išgirsti internete. Įdomu, jog negali iškart pasakyt, ką girdi, jaučiasi, kad skambesys dar tik formuojasi ir dar įdomiau, kas atsitiks park’e, kai medžiai paaugs.
Kiek vėliau įvyko ir pirmasis šio trio gyvas pasirodymas apšildant tuos pačius Brokenchord. Apšildančiųjų rolė nėra dėkinga, tačiau jaunai grupei tai buvo svarbus žingsnis pirmyn. Tikėkimės, šis pokalbis taip pat juos pastūmės nesustoti. Spausk play ir skaityk toliau.
Koks parkas jums labiausiai patinka, koks – ne?
Mėgiamiausias parkas būtų apsuptas gamtos, dar neišklotas trinkelėmis, jame galima pasislėpti nuo miesto, rasti jaukų šešėlį – parkas be euroremontinio šūdo. Todėl, nemėgiamiausias būtų atnaujintas Reformatų parkas.
Iš kur jūsų gyvenimuose atsirado muzika? Kaip suradot vienas kitą?
Pas Karolį į gyvenimą muzika atėjo šeimos dėka. Tėvų ir vyresniųjų brolių klausoma muzika formavo jo skonį ir potraukį naujų garsų paieškoms. Pianino pamokos labiausiai prisidėjo prie kitokio požiūrio į muziką, noro kurti. Vaikystę supo soulo, funko, chorinės muzikos lydinys.
Normanto gyvenime muzika reiškėsi per tėčio veiksmus, kada jis klausydavo ir žiūrėdavo muzikos klipus televizoriuje. Seniausią tokį atsiminimą sieju su Lordi “Hard Rock Hallelujah”. Vyresniojo brolio įtaka taip pat negali būti atsiejama. Jo grojaraščiai kompiuteryje, prie kurio Normantas leisdavo daug laiko, suformavo pradinį polinkį į The Doors.
Lauryno vaikystėje popsas atliko didelį vaidmenį… Tai sukėlė didelių klausimų asmeniniame ir muzikiniame gyvenime. Galų gale, Laurynas priartėjo prie ’70-80s roko scenos: Fugazi, Sex Pistols, The Clash, The Cleaners form Venus. Taip pat ir iš lietuviškos scenos: Atika, Kontrabanda ir kt.
Istorija, kaip grupės nariai surado vienas kitą, labiausiai priklausė nuo dviejų faktorių: mokykla ir riedlentės. Normantas Karolį pažinojo anksčiau nei Lauryną, nes jie abu baigė Vilniaus jėzuitų gimnaziją, kur ir susipažino. Juos suvedė noras skleisti garsą teatro salėje. Paskutinius porą gimnazijos metų Karolis ir Normantas, plius du arba trys žmonės, susitikdavo trečiadieniais po pamokų prieš teatro būrelį „pagroti“. Grodavo tik coverius. Tokius kaip RHCP “Under the bridge” ar The Beatles “Something”. Nuo tada Karolis ir Normantas nesiskyrė. Abu buvo dalis tų pačių muzikos projektų. Tuo tarpu Laurynas ir Normantas važinėjo riedlentėmis. Tokio personažo kaip Laurynas atsiradimas skate scenoje padarė didelę įtaką. Kai Laurynas tik pradėjo maltis su skeiteriais, tai buvo tiesiog kontroversiška. Destruktyvumas ir thrash mentality pulsavo iš šio jaunuolio, nepaisant jo amžiaus. Normantas ir Laurynas pradėjo leisti vis daugiau ir daugiau laiko kartu. Taip jie atrado bendrą muzikos skonį ir kėslus kada nors groti grupėje. Karolio ir Normanto ankstesnis projektas Thirstay (vis dar egzistuojantis soundcloude) ėjo į pabaigą, tačiau sustoti tikrai nesinorėjo. Todėl praėjusių metų (2022) rugsėjį prie jų prisijungė Laurynas.
Papasakokit, ką veikiat kai negrojat. Matau, pavyzdžiui, Normantas sukūrė Egomašinos vaizdo klipą „Nebejaučiu laiko“, Free Finga albumo „Dėmesio“ dizainą…
Karolis studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete aviacijos inžineriją. Daug ką pasako, kad albumas “i like it when you do that thing …” yra “surištas” Karolio rankomis. Savo laisvą laiką jis dedikuoja prodiusavimui, naujos muzikos ieškojimui ir kūrybai. Normantas studijuoja Vilniaus dailės akademijoje grafinio dizaino kryptį. Taip pat neriboja savo kūrybos už akademijos ribų. Laurynas Kelpšos konservatorijoje mokosi muzikos kompozicijos. Turi skonį ir polinkį į meną. Jeigu turi galimybių, tapo. Tapo iš inercijos ir nuoširdžiai. Turi nemažą sandėlį didelio formato darbų.
Visa grupės veikla nuo įrašų iki apipavidalinimo rūpinatės patys. Kuo ir kodėl jums svarbi pasidaryk pats lo-fi estetika?
Mūsų polinkį į lo-fi / diy estetiką suformavo skonis ir galimybės. Buvome tryse, turėjome daug nusiskundimų ir tiesioginį būdą jiems išreikšti. Norėjome pabrėžti, kad modernioje visuomenėje padėti savo štampą yra neįtikėtinai paprasta. Iš neturėjimo kur save padėti, ėmėme transliuoti save garsu. Kadangi viską darome tik iš nuoširdaus noro, tai ir ėmėmės, ko galime. Resursus ribojo namų sąlygos. Todėl garsas ir skamba lofi. Išlaikyti stuburą diy lauke mums svarbu, nes stengiamės laikytis toliau nuo kapitalistinio pasaulio. DIY estetika sukuria artimesnį ryšį su klausytojais.
Papasakokit daugiau apie savo debiutinio albumo “i like it when you do that thing…” herojų Gerald Parker?
Gerald Parker yra fikcinis personažas park kontekste. Nors iš esmės Gerald Parker yra tikras žmogus, žinomas žudikas prievartautojas. Tai yra didžiulis sutapimas, kadangi apie tai, kad egzistuoja nusikaltėlis tokiu vardu, sužinojome tik išleidę albumą. Šis vardas skambėjo gerai mūsų kontekste. Albumo “i like it when you do that thing …” lore’as diktuoja kelionę per pažeistą ir iškrypusį protą. Per absoliutų bipolar’ą ir nepastovias būsenas. Akimirksnį trunkančius įsitikinimus.
Albume net 16 kūrinių. Singlų ir trumpų EP laikmetyje beveik valandos trukmės albumas skamba įspūdingai. Kaip vyko kūrybinis procesas?
“i like it when you do that thing …” albumo kūrimo ir įrašų procesas vyko vėlyvą rudenį. Susitikdavome pagroti porą kartų per savaitę nenuosavoje studijoje, Žalgirio gatvėje. Pradėję kartu groti, nuolat kontempliavome apie savitą garsą ir dainų idėjas. Dažniausiai iš intuityvių jam’ų gimdavo dainos. Iš pradžių buvome limituoti tik iki 2 input’ų. Vėliau Karolis Lauryno studijoje arba namie įrašydavo bosą. Po jam’ų dažniausiai važiuodavome iki Lauryno tuometinės studijos Liepkalnio gatvėje. Studija buvo skirta tapybai, todėl “nusprogdintas”, margas, keisto kvapo interjeras tam tikra prasme įtakojo ir albumui nuotaiką. Kadangi studijoje Laurynas turėjo instrumentų ir kompiuterį, galėdavome visi styroti į vieną monitorių, klausytis savo kūrybos ir diskutuoti, ginčytis, kas taip, kas ne. Lauryno studijoje įrašinėjom vokalus. Tas vėlyvojo rudens laikas išties mums buvo smagus ir svarbus. Galima sakyti, kad “i like it when you do that thing …” albumas ir liko toje studijoje. Jo skambesys įsigėrė į tą nutręštą sofą, atsineštą iš gatvės.
Pastaruoju metu lietuviškoje scenoje dauguma dainuoja lietuviškai, o jūs nusprendėte savo mintis reikšti angliškai. Kodėl?
Rinkomės muziką anglų kalba tiesiog nesąmoningai. Manome, tai yra bendrinė kalba, kuria mums lengviau iškomunikuoti savo minčių srautą.
Jūsų debiutą scenoje protegavo Ernestas iš Brokenchord. Kokios mintys buvo po šio pasirodymo? Apšildančios grupės vaidmuo visada nelabai dėkingas, dalis žiūrovų išėjo iš salės…
Kadangi Brokenchord apšildymas buvo mūsų pirmas koncertas – emocijos taip pat buvo ypatingai stiprios. Tai reiškė park pradžią ir tai, jog dabar “parkas” yra dar gyvesnis. Nebe ekrane ar ausinėse. Mes atėjome pagroti, susipažinti su scena ir jausmais grojant gyvai. Labiausiai vertiname tai, kad pagaliau galėjome pasidalinti gyvu garsu. Supažindinome besiklausančius su savo bendravimo stiliumi ir tuo, kas vyko tarp dainų, kol buvome ant scenos. Viliamės, ši patirtis padėjo susirinkusiems suprasti, apie ką mes, taip kaip padėjo ir mums.
Kas šiuo metu jus labiausiai domina lietuviškoje scenoje ir ko, jūsų nuomone, labiausiai joje trūksta?
Mums jau užtenka tų žiopčiojančių berniukų, dainuojančių apie tą pačią meilę, apie kurią Mamontovas dainavo prieš keturiasdešimt metų. Vyrauja per daug komercijos ir popso, viskas pavirto šūdu.
Parkas ar parkingas?
Parkas.
Internete:
Komentarai