Jo kūrinius įvairiuose miesto vietose esame matę ne vienas, gal tik ne visada atkreipėme dėmesį į jų autoriaus tagą “Trexus”. Prieš kelis metus fotografavau ant sienos nupieštą didžiulį dolerį, tampantį už virvučių žmogeliukus. Puiki mus valdančio kapitalizmo iliustracija. Šiandien vietoje šio industrinio pastato jau dygsta daugiabučiai. Ruošdamasis pokalbiui, sužinojau, kad tai – vienas “Trexus” kūrinių. Jų galima rasti ne tik ant sienų, bet ir ant transporto priemonių, muzikos (daugiausia hiphopo) albumų viršelių ar net “Vytauto” vandens etikečių.
Iš Naujosios Vilnios kilęs Kipras Petrulis po mokyklos susidomėjo gatvės menu ir šiandien yra vienas žinomiausių šios srities atstovų Lietuvoje. Neseniai teko lankytis “Trexus” inicijuotoje grafitiorų parduotuvėje kitoje “Paviljono” pusėje Vilniuje. Ilgainiui čia planuojama įrengti ir šios meno srities galeriją.
Na, o pasikalbėti su “Trexus” pasiūlė jo kolega, praėjusio “Sketch Up” epizodo pašnekovas “Pidžinas.
Kur dabar esi ir koks oras lauke?
Esu Ispanijoje, El Chorro vietovėje kalnuose, pučia visai gaivus vėjas ir yra 32 laipsniai.
Užaugai Naujojoje Vilnioje, ten pirmąkart užrašei „2Pac“ ant sienos. Tavo galvoje turbūt jau senokai sueskizuotas koks nors kūrinys šiam rajonui?
Naujoji Vilnia visada užims labai ypatingą vietą mano širdyje. Kai pradėjau savo piešinius perkelinėti ant sienų 2005 metais, turbūt nebuvo nė vieno taip išpaišyto rajono kaip Vileika ir tai daug mane įtakojo augant.
Buvo tokia legendinė vadakačka, labai atokioje vietoje ir ten kažkada buvo visiškas narkomanų rojus, sklisdavo labai daug blogų istorijų apie ją, žmonės tą vietą apeidavo ratais. Po kurio laiko ji ėmė nebevilioti ir pačių narkomanų, jiems iš ten išėjus, tą erdvę perėmėm mes. Kiekvieną vasaros vakarą ten vis kažkas sėdėdavo, piesdavo ar kepdavo šašlykus. Būtent ten atradau jausmą, kurį bandau išsaugoti iki šiol – savotiška maža komuna, kurios be paišymo kaip ir niekas kartu nesietų, bet atsiradus bendram tikslui niekas ir nebeišskirtų.
Ten švęsdavom gimtadienius, eskizuodavom, viens kitą kritikuodavom, vis perpiešdavom vieną didelę sieną, iš to, manau, ir kilo jausmas paišyti vis didesnius formatus ir sudėtingesnes kompozicijas.
Šiandien keistai skamba, kad mokykloje dailės pamokose tau nesisekė. Iš tikrųjų nemėgai piešti ar standartiniai mokytojai nesugebėjo tavęs „atrakinti“?
Aš dailės pamokose jaučiausi kaip paliktas pataisų, per visas pamokas sąsiuvinio gale piešdavau, bet dailėje turėdavau piešti būtent tai, ką man sako. Net jai tai kūrybinė užduotis, ji turėdavo aiškius rėmus, o tai man augant būdavo tiesiog nesuprantama. Man piešimas tuo metu reiškė atsisėsti prie tuščio lapo ir tiesiog pradėti, o čia staiga kažkas man pradeda dėlioti taisykles, vertinimus, kažkokius kriterijus – tai užgesindavo tą mažą kibirkštį iš kurios būtent ir ateidavo mano darbai. Planavimas mano gyvenime atsirado turbūt tik po gerų 4 metų nuo mokyklos baigimo. Porą metų net lankiau privačias akademinio piešimo pamokas, nes tikrai pajutau, kad neplanavimas ir kriterijų nepaisymas nuves mane ne taip toli, kaip norėčiau.
Iki šiol susitikus seną dailės mokytoją kyla šypsena prisiminus, kaip stipriai priešinausi tam dalykui, be kurio dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo. Bet matyt viskam savas laikas ir vieta.
Tavo tėvas ir senelis buvo žinomi menininkai. Nors niekada nebuvai jų sutikęs gyvai, vėliau būtent jų kūryboje radai įkvėpimo ir panorai savo darbais išsaugoti jų atmintį. Papasakok apie tai plačiau.
Vaikystėje visą laiką jaučiausi kitoks, šeimoje abu jaunesni broliai buvo už mane galva aukštesni, mokykloje labai sunkiai sekėsi bet kas, kas buvo susije su skaičiais, kas kitiems atrodė paprasta, man buvo raketų mokslas ir atvirkščiai. Todėl kai suaugęs sužinojau, kad mano senelis su tėvu visą gyvenimą buvo tapytojai ir jiems abiems su matematika nebuvo paprasta, pirmą kartą pasijutau tarsi turėčiau savo vietą, labai gaila, kad kortos mano gyvenime sukrito taip, jog nespėjau jų sutikti. Bet jie visada bus gyvi savo darbuose, jaučiu su jais širdžiai artimą dialogą. Jo dėka pagaliau pasijutau ne toks vienišas, kaip iki tol galvojau.
Labai ilgai paišiau, nes tiesiog nežinojau, kur dar save galėčiau realizuoti, bet išgirdęs istorijas apie senelį ir tėvą, supratau, kad čia visą laiką ir buvo mano realybė.
Tavo senelis sakydavo, kad „sotus meno neprikursi“. Išties kartais atrodo, kad žmogus turi pasiekti kažkokias ribines būsenas, kad sukurtų, kažką ypatingo. Tačiau yra ir menininkų, dirbančių tvarkingai ir metodiškai. Šiandien menininkas jau nebūtinai turi būti paskendęs bohemos ūke?..
Manau, labiausiai priklauso nuo to, kokio meno tu pats nori: ar dekoracijos, ar istorijos, emocijos, ar labiau kažkokios žinutės. Vieni ieško menininko pagal jo istoriją, kiti ieško tokio, kuris tiktų jų virtuvei prie žalio šaldytuvo. Mano senelis paišė labai šiltų emocijų perpildytas spalvų kompozicijas. Jis norėjo siųsti džiaugsmą, bet tuo metu jo darbų niekas niekur išvis nenorėjo siųsti.
Jis buvo sovietų išmestas iš Dailės akademijos. Senais laikais jie kartu su J.Vienožinskiu nepalaikė sovietų idėjos nebeeksponuoti Čiurliono, kilo ginčas ir mano senelį pradėjo persekioti KGB. Jam nepakeitus nuomonės, po biškį pradėjo jo nebeeksponuoti, o galiausiai ir išmetė iš akademijos.
Manau, tai meną padaro stipresniu, kitiems gali atrodyti kiek kitaip, aš šiuo metu matau labai daug menininkų, gyvenančių labai patogų gyvenimą, kuriančių iš nuobodulio ir noro būti daugiau negu tai, kas jie jau yra. Aš asmeniškai labiau mėgstu žmogų, kuris norėdamas išlikti savimi, pradeda siekti karjeros kūryboje.
Viename savo interviu esi sakęs: „Manau, komforto viršus, kurio visi vaikomės, yra kūrybos apačia.“ Ką turėjai omeny?
Labai daug darbų yra sukurtų dėka labai gero planavimo, kaip sakoma, 9 kartus pamatuok ir tik 10-tą pjauk. Bet man kažkodėl atrodo, kad geriausi darbai sukurti tada, kai žmogus nesugebėdavo net iki 3 suskaičiuoti. Daugumai patinka darbai, turintys aiškų aprašymą, super gilią idėją ir aštrų konceptą. Mane daug labiau vilioja menas, kiekvienam atnešantis skirtingas emocijas, o menininkas paklaustas, kodėl tai nupaišė net nežino, ką pasakyti. Labai patiko vienas M.Saukos parodos atidarymas, prikaupęs drąsos sugebėjau paklaust, ką jis norėjo šiuo darbu papasakoti, o jis tiesiog gūžtelėjo pečiais ir per sukąstus dantis pasakė: “Ką aš žinau, tu geriau turėtum suprast, ką tau tai reiškia”. Nesakau, kad mano požiūris yra teisingas ar logiškas, bet, manau, kūrinio paaiškinimas kartais gali nutolinti nuo suvokimo, kodėl šis atlikėjas būtent taip sukūrė vieną ar kitą kūrinį.
Esi bendradarbiavęs su įvairiais hiphopo atlikėjais, kūręs jiems albumų viršelius. O kokią muziką pats mėgsti? Ar randi garse inspiracijų savo kūrybai?
Visada savo studijoj turiu patefoną ir dėžę vinilų, muzikos inspiracija atlieka labai svarbų vaimenį. Mano mėgstamiausi turbūt būtų Wu Tang’ai ir Pink Floyd’ai, bet labai dažnai inspiracijų atrandu ir Afrikos genčių muzikoje, italų folklore ar net kažkokiam klube išgirstame ir išshazamintame gabale. Gal tik kažkaip visada apeidavau tranzus ir hardkorus, bet čia turbūt dėl vaikystės asociaciju su ne pačiais draugiškiausiais Vileikos gyventojais.
Praėjusį pavasarį lankeisi Malaizijoje ir ten palikai daug savo kūrybos pavyzdžių – nuo išpieštų drobių iki automobilių. Kaip ir kodėl atsidūrei šioje egzotiškoje šalyje?
Į Malaiziją atvedė Ernestas Zacharevičius, susitikę Vilniuje ir pradėję šnekėtis, supratom, kad galim viens kitam padėti, aš tuo metu turėjau nemažų skolų mūsų angelams sargams žaliomis uniformomis, o jis besiruošdamas parodom pritrūko lietuviškos darbo jėgos.
Nuvažiavau ten pirmą kartą turbūt 2019 metų žiemą, net nepasidomėjęs, kas ten per šalis. Viskas pasisuko tokia linkme, kad iki šiol negaliu savo svajonių atskirti nuo tos šalies, o ypač salos, kur tuo metu buvo apsistojęs Ernestas. Ji vadinasi Penangas, mažesnė nei pusė Lietuvos, o gyventojų ten beveik dukart daugiau. Sugebėjau ten sukurti jau dvi personalines parodas ir sudalyvauti keliuose grupiniuose projektuose. Vienas jų – su visiems gerai žinoma “Greenpeace” organizacija.
Ten turbūt yra vienintelė vieta, kur galiu darbus tiesiog daryti vieną po kito ir net nebandyti galvoti apie tai, kaip kas ką supras. Lietuvoje dažnai kurdamas atsitrenkiu kaktą į sieną bijodamas, kad kažkas mane ne taip supras.
Prieš 10 metų, atsakydamas į klausimą, kas jam yra gatvės menas, Ernestas sakė: „Galimybė kurti kažkam, neužsidaryti, nes viešas menas, skirtingai nei galerijų menas, turi stebėtoją, jis kažkam adresuotas. Man svarbiausia yra reakcija ir interakcija.“ O kas tau yra gatvės menas?
Man gatvės menas yra absoliučiai viskas, prie “Porshe” užmigęs apsivėmęs benamis dažnai gali suteikti daug daugiau emocijų negu kažkieno ilgai mąstyta paroda. Man gatvės menas yra viskas, net pats graffiti turi labai daug nerašytų taisyklių, na, o gatvės menas kartais gali būti ir ne vietoje padėta įskilusi vaza ar per asfaltą išlindęs augalo žiedas. Kuo daugiau apie tai kalbu, tuo labaiu suprantu, kad vienintelis geras atsakymas turbūt būtų tiesiog sučiaupti lūpas ir užmerktom akim linksėti galva.
Nors esi gatvės menininkas, kai kurie tavo darbai atsiduria ir galerijose arba net yra kuriami specialiai joms. Koks tavo santykis su institucionalizuotu menu, dažnai į gatvinius žiūrinčiu skeptiškai?
Nežinau, kodėl, bet galerijos erdvė man visada atrodė labiausiai viliojanti diskusijai, visi tie snobiškai nusiteikę žmonės tarp paprastų žmonių, kuriuos gal net labiau traukia nemokamas vynas nei patys darbai, sukuria kažkokią keistą aplinką ir man atrodo, kad mano galvoje sėdėjusios neaiškios mintys staiga įgauna kažkokią prasmę, kurios nesugebėjau pamatyti sėdėdamas studijoje. Paskutinį kartą atvažiavęs į Malaiziją daryti parodos, neatgavau oro uoste savo bagažo, kuriame buvo susuktos visos mano drobės ir kūriniai. Supratęs, kad galiu neatgauti savo darbų, sugalvojau išpiešti seną Ernesto “Toyota Corolla”. Daugiau nei pusė žmonių per atidarymą nematė nieko kito be tos mašinos. Nors viską kūriau būtent galerijai, mašina kažkodėl surezonavo stipriausiai. Letuvos galerijos erdvės reikalauja labai daug paaiškinimų ir planavimų, todėl į dalykus, kurie yra sunkiai paaiškinami, žiūri gan skeptiškai ir labai dažnai nelieka vietos tiesiog kurti, o aiškinimus palikti žmonėms, kuriems kažkodėl viskas turi būti paaiškinta.
Kokių minčių kyla, kai pagalvoji, jog gatvės menas yra dažnai išnaudojamas kaip spalvinga gentrifikacijos priemonė? Ar turi kokių nors raudonų linijų, kam/kur/ko niekada nepieštum?
Gatvės menas labai dažnai yra naudojamas uždengti svarbias problemas, kitaip tariant gentrifikuoti, bet dažniausiai jas tik išryškina. Būtent todėl mano akys dažniau krypsta į graffiti nei į gatvės meną – čia viskas daug paprasčiau, nuoširdžiau ir tiesmukiau. Vos tik dingsta tagai ir aplinkui atsiranda vien suplanuoti darbai su pačiomis ryškiausiomis spalvomis, pradedu jaustis kaip simuliacijoje. Todėl jei mano darbas būtų uždažytas jau natūraliai išsipaišiusia siena, išeičiau iš darbo arba pasiėmęs atlygį, perdažyčiau sieną į jos pradinę būklč.
Kokį pašnekovą pasiūlytum kitam „Sketch Up“ epizodui?
Mano pasiūlymai būtų Lukrecijus Duda, restoranų “Azerai” ir “U Gruzina” kūrėjas arba jau kurį laiką lietuvius stebinantis “Above Ground”.
Internete:
„Sketch Up“ interviu serija pristato vizualiųjų menų kūrėjus:
01: Plakatų kūrėjas Pijus Burakas
02: Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė
03: Trimatės grafikos kūrėjas “CryingHorn” Andrius Balčiūnas
05: Iliustratoriumi Karolis Strautniekas
06: Tapytoja Inga Mrazauskaitė
07: Dailininkas Artūras Rožkovas
11: Fotografas Visvaldas Morkevičius
13: Iliustratorė Akvilė Magicdust
14: Tapytoja Rosanda Sorakaitė
16: Scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Stasevičiūtė
17: Fotografė ir grafikos dizainerė Aneta Urbonaitė
Komentarai