Lietuvos skaitytojai, pamėgę XX a. Pietų Amerikos magiškojo realizmo šedevrus, dabar gali susipažinti su šio regiono naujosios kartos atstovo čiliečio Robertu Bolaño (Bolanjo) kūryba. Lietuvoje išleisti keturi jo romanai, ką tik pirmą kartą pasirodė R. Bolaño novelių rinkinys „Prakeiktos žudikės“.
R. Bolaño (1953–2003) – daugelio literatūros ekspertų pripažintas geriausiu XX ir XXI a. sankirtos Lotynų Amerikos rašytoju. Ne kas kitas, o R. Bolaño išdrįso galynėtis su magiškojo realizmo milžinais, savo kūryboje atiduodamas duoklę meistrams, tačiau ir žengdamas tolyn nuo tradicijos.
Karjerą pradėjo kaip poetas, bet proza – ypač romanas „Pašėlę detektyvai“ (1998, liet. 2013) – jį išgarsino tarp ispanakalbių autorių. Pasirodžius po mirties išleisto romano „2666“ (2004, liet. 2020) vertimui į anglų kalbą (2009), autorius išgarsėjo visame pasaulyje.
„Jis laikomas vienu gerbiamiausių ir įtakingiausių rašytojų iš tos kartos, kuri iškilo tuoj pat po didžiosios Lotynų Amerikos bangos, po Márquezo, Llosos ir Fuenteso. Pastarųjų kūrybai Bolaño jautė tam tikrą panieką – magiškasis realizmas, anot jo, smirda“, – sakė Bookerio premijos laureatas Johnas Banville’is.
„Prakeiktos žudikės“ (Putas asesinas, 2001) – pirmas R. Bolaño novelių rinkinys, pasirodantis lietuviškai, ir paskutinis, ispaniškai išleistas autoriui esant gyvam. Šiuose trylikoje apsakymų susipina humoras ir neviltis, lyrizmas ir autobiografiškumas.
Maištas, literatūra ir kelionės – šios temos, ryškios visoje rašytojo kūryboje, plėtojamos ir novelių rinkinyje „Prakeiktos žudikės“. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingų žmonių – tokiu R. Bolaño laikė ir save – kasdienybę staiga persmelkia nuotykio, to, kas neįprasta ir kas išlaisvina, nuojauta. R. Bolaño rašo apie rutinišką buvimą ir sukyla prieš jį, vaizduodamas jaunus, jautrius veikėjus, norinčius stipriai patirti gyvenimą. Autorius tarsi profesionalus melagis – novelės pilnos rašytojų – ir tikrų, ir išgalvotų – biografijų detalių, kurios veda vaizduotę tolyn už tekstų.
R. Bolaño – kūrėjas, nuolatos ieškojęs naujų formų, unikalios literatūrinės kalbos. Siekdamas oponuoti didiesiems Lotynų Amerikos magiškojo realizmo meistrams Gabrieliui Garcíai Márquezui, Mario Vargasui Llosai, Carlosui Fuentesui ir lyrinei tradicijai (ypač nemėgęs Pablo Nerudos), R. Bolaño pamažu ardo jų suformuotą literatūros kanoną, fragmentuodamas tekstą, žaisdamas įvairiais stiliais: nuo realizmo iki psichedelikos ir siurrealizmo. Iš siurrealistų perimtą rašymo techniką R. Bolaño dažnai naudojo kaip vieną pagrindinių savo kūrybos strategijų. Rašytojas sukūrė savitą buvusių stilių mišinį, kurį vadino infrarealizmu.
Autorius naratyvą kuria tarsi nedėdamas didelių pastangų segmentus jungti į įprastą tradicinę formą, o skaitytojas turi pats atrasti prasmę aktyviai dalyvaudamas teksto žaidimuose. Šio autoriaus proza – vienas iš asmeniškiausių kūrybos pavyzdžių ispanakalbėje literatūroje, tai ypač ryšku novelėse.
„Jis buvo eksperimentuojantis rašytojas, išradęs naujas formas, prabilęs nepriklausomu ir labai kritišku balsu“, – pripažino Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa.
Novelių rinkinį „Prakeiktos žudikės“ iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė ir Simonas Bernotas, viršelį kūrė Vytautas Volbekas, išleido „Kitos knygos“. Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Komentarai