Kaip Čikagoje gimęs žanras, suformavo elektroninės muzikos kultūrą ir gydė socialines žaizdas.
Ko gero, kiekvienas mūsų savo kasdienybėje vienaip ar kitaip susiduria su muzika. Nesvarbu, ar tai būtų ausinukai, virpinantys ausų būgnelius tiesiai iš Spotify, stovint susigrūdus troleibuse, radijas automobilyje, televizijos reklama, klubas Vilniuje ar Kaune, o gal – daugiabučių kiemai ir iš belaidžių kolonėlių sklindantys kūriniai. Kiekvienas šių ir kitų mūsų gyvenimo momentų, susiduriančių su elektronine muzika, pasižymi vienu bruožu – juose galima tiek savo, tiek ne savo noru išgirsti house kūrinius bei šio stiliaus subžanrus, kurių atsiradimo istorija siekia 1980-tuosius Čikagoje, Ilinojaus valstijoje. Daugelis greičiausiai net nesusimąsto, jog kūriniai, gulintys jų grojaraščiuose, priklauso žanrui, turinčiam turtingą bei reikšmingą istorinę praeitį. Ir greičiausiai vienetai pasakytų, jog vienas populiariausių subžanrų, acid house, suformavo visą reivų kultūrą ir jos sklaidą, vienaip ar kitaip gyvuojančią ir besitransformuojančią iki šių dienų visame pasaulyje. Bet dabar iš pradžių.
Diena kai disko žanras „mirė“
Hauso muzikos atsiradimo pradžia siekia laikus, kuomet disko muziką pasmerkė nemaža visuomenės dalis. Neapykanta jai ir hauso atsiradimas glaudžiai siejamas su konkrečiu įvykiu, žinomu kaip Disko sprogimo naktis (angl. Disco demolition night). Septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose disko buvo plačiai paplitęs muzikos žanras. Tokie komercializuoti atlikėjai kaip: Bee Gees, ABBA, Village People, Chic, Donna Summer ir kiti karaliavo šokių aikštelėse ir pagrindinėse radijo stotyse. Ne visi buvo patenkinti šio blizgaus žanro monopolija, piktino tai, jog disko išstumia kitus muzikos žanrus iš rinkos ir radijo eterio. Dėl šios priežasties ne tik šokti mėgstantys žmonės ieškojo alternatyvų muzikoje, bet ir patys didžėjai bei muzikos kūrėjai buvo nepatenkinti esama situacija – dėl disko karaliavimo, vietos po saule nebeliko alternatyviai kūrybai.
1979 metais, Čikagoje, “Comiskey” beisbolo stadione vyko beisbolo varžybos tarp “Chicago White Sox” ir “Detroit Tigers” beisbolo komandų, tačiau rungtynių esmė buvo ne beisbolas. Roko radijo didžėjus Styven Dahl, galima sakyti, sukūrė anti-disko judėjimą su šūkiu “Mirtis disko!” S.Dahl garsėjo savo nepasitenkinimu disko žanru ne vien dėl to, jog šis stilius nepaliko vietos kitiems žanrams bei kūrybai, bet ir todėl, jog už savo meilę roko muzikai jis buvo atleistas iš Čikagos radijo stoties, kuomet buvo nuspręsta transliuoti vien disko. Įsidarbinęs roko radijo stotyje Styven toliau propagavo anti-disko judėjimą, o labiausiai išgarsėjo savo suorganizuota disko vinilų sprogdinimo akcija, kuri ir buvo pavadinta Disko sprogimo naktimi. Minėtose beisbolo varžybose S.Dahl, bendradarbiaudamas su varžybų rengėjais, viešai paskelbė, jog žiūrovai, kurie atneš disko muzikos vinilus, galės varžybų bilietą nusipirkti už 98 centus. Petraukos metu didelė krūva vinilo plokštelių buvo susprogdinta beisbolo aikštės viduryje, o rungtynės peraugo į riaušes, kurių metu ne tik buvo deginami disko vinilai, bet ir nuniokotas stadionas.
The Warehouse klubas ir vardai
Istoriškai svarbus naktinis klubas The Warehouse Čikagoje. Po minėtų riaušių muzikos prodiuseriai bei didžėjai ieškojo naujų perspektyvų muzikoje – disko populiarumas blėso, tačiau naujų žanrų kaip ir nebuvo. Kūrėjų bendruomenės ėmėsi kurti kažką naujo, kas verstų žmones šokti, būtų inovatyvu, linksma, kažką, kas skatintų lygybę šokių aikštelėje, pagarbą, pozityvumą bei meilę vienas kitam.
Aštuntajame dešimtmetyje atsiradus naujoms muzikos miksavimo bei kūrimo technologijoms (ypač “Roland” ir “Korg” elektroninės būgnų mašinos, sintezatoriai, mikšeriai ir kt.), atsirado galimybės kurti naujoviškai, maišyti garsus iš muzikos istorijos. Hauso muzikos pionieriai, tokie kaip: Frankie Knuckles, Ron Hardy, DJ Pierre, Larry Heard pradėjo naujos muzikos erą. Šio ritmiško žanro, sukurto iš funk, soul, disko stilių kūrinių gimimo vieta buvo klubas The Warehouse, S.Džefersono gatvėje 206, Čikagoje. Nors šiandien šiame trijų aukštų pastate klubo nebėra ir jame įsikūrusios teisininkų kontoros, savo laiku šis pastatas buvo hauso muzikos meka. Būtent čia šios muzikos krikštatėviu pramintas Frankie Knuckles atskleidė savo talentą pasauliui. Jis išgarsėjo Niujorko klube Gallery, miksuodamas įvairius kūrinius, pavyzdžiui, Michael Jackson “Rock with you” su elektroniniais dūžiais ir kitais garsais, pasitelkdamas elektroninės muzikos instrumentus, tačiau būtent klube The Wharehouse F.Knuckles pradėjo auginti hauso fanų gretas. Jis kūrė šokio, laisvės bei elektroninės muzikos kultūros sintezę, kuri vėliau persimetė į kitas pasaulio šalis, tai buvo nauja, negirdėta, unikalu.
Be F.Knuckles, hauso muzikos žanrą tobulino bei kultūrą skleidė ir Marshall Jafferson, sukūręs garsųjį hauso himnu vadinama kūrinį “Move your body” – dar ir šiandien galima išgirsti šiuolaikinių didžėjų perkurtas versijas. Taip pat – Larry Heard, išgarsėjęs, kaip deep house subžanro pradininkas. Būtent ši muzika karaliauja šiuolaikinės elektroninės muzikos gerbėjų grojaraščiuose bei dažnai girdima elektroninės muzikos festivaliuose.
Hauso muziką kūrė tikrai ne vienas ir ne du žmonės, kiekvienas jų įnešė savo indėlį, stilistikos, kūrybinių ir techninių sprendimų atžvilgiu. Dėka šių veikėjų, karaliavusių šokių aikštelėse prieš 40 metų, šiuo metu turime tokius subžanrus kaip minėtas deep house, progressive house, minimal, tech, future, garage house ir kitų, kurių kūriniai sprogdina, o gal kartais ir ramina žmonių minias festivaliuose, klubuose ir kitose vietose.
Žanras ir kultūra viename
Hausas kartu su savo plėtra atnešė ir tam tikros kultūros formavimąsi. Nuo pat pradžių buvo pastebimas bendruomenės susidomėjimas ir palaikymas naujos kultūros ir muzikos skambesio atžvilgiu, tačiau, reikia pripažinti, visa tai atsirado ne iš kokybiško gyvenimo. Pats hauso muzikos kultūrinis pagrindas iš dalies slypi užuovėjoje nuo patyčių, diskriminacijos, nelygybės. Žmonės, kūrę hauso muziką, dalinosi savo kūryba su auditorija klubų šokių aukštelėse. Šią auditoriją daugiausia sudarė juodaodžiai, lotynų amerikiečiai ir kiti “ne visai baltieji”. Septintasis dešimtmetis juodaodžiams Amerikoje buvo itin nepalankus dėl smarkiai paplitusio rasizmo. Šioje bendruomenėje taip pat buvo ir nemaža dalis homoseksualių žmonių. Toks derinys nesuteikė galimybės būti lygiais su plačiaja visuomenės dalimi. Išeitis buvo muzika. Bendras tikslas kurti nauja žanrą, šokis, eksperimentavimas su muzikos stiliais, buvimas kartu be užgauliojimų, saugumo jausmas – viena didelė bendruomenė, nuo pasaulio pasislėpusi pogrindyje, buvo svarbi hauso kultūros dalis.
Hauso muzikos kultūra buvo siejama ne vien su muzika. Spalvinga apranga, specifiniai šokio judesiai, šūkiai, simboliai, pavyzdžiui, daugelio tikrai matytas geltonas besišypsantis veidelis, simbolizuojantis euforiją ir laimę, buvo šios kultūros judėjimo dalis. Hauso kultūros bendruomenė skatino vienas kitą būti ir jaustis laisvais, išreikšti save. Skarelės, apvalios kepurės, grandinėlės, akiniai nuo saulės buvo laukinės ir unikalios dvasios simbolis. Viskas, kas buvo siejama su hausu, buvo siejama ir su meile, pagarba vienas kitam, pasipriešinimu diskriminacijai, neapykantai.
Tokiose vietose kaip naktinis klubas Paradise Garage Niujorke susiformavo itin energingas funk, soul ir disko stilistikos turintis žanras garage house. Lokacijos įgaudavo kultūrinę reikšmę, suteikdavo auditorijai galimybę kurti savo identitetą bei prisidėti prie hauso žanro sklaidos, išreikšti savo emocijas, pažiūras ir nesijausti diskriminuojamiems “normalios” visuomenės. Hauso kultūrai plečiantis kitose šalyse, dažnai atsirasdavo ir naujas subžanras, pavezdžiui, French house.
Acid house, Jungtinė Karalystė ir kontroversija
Hauso muzikai plečiantis, aštuntajame dešimtmetyje hausas išpopuliarėjo ir Europoje, o Jungtinė Karalystė tapo regionu, kuriame šio žanro kultūra tapo viena ryškiausių pasaulyje.
1980 metų pabaigoje Jungtinę Karalystę valdė ministrė pirmininkė Margaret Tchatcher. Jos vadovavimo laikotarpis pasižymėjo neoliberalios politikos įgyvendinimu, o pagrindinis bruožas buvo viešųjų paslaugų privatizaciją, profsąjungų galios sumažinimas bei socialinių programų mažinimas. “Geležinė ledi” siekė, jog JK būtų didinama konkurencija, mažinamas darbo ginčų skaičius, verslai būtų valdomi ne valstybės, o žmonių ir taip būtų mažinama darbininkų klasės įtaką verslams. Taip pat buvo mažinamos socialinės išmokos ir parama. Įmonės buvo privatizuojamos, kuriama (beveik) monopolija, didėjo nedarbo lygis, skurdas, nelygybė tarp visuomenės klasių ir chaosas darbo rinkoje. Visą tai lėmė nepasitenkinimą, ypač – tarp jaunų žmonių, negalėjusių lengvai įsilieti į darbo rinką. Socialinis nusivylimas valstybe skatino jaunuomenę ieškoti sprendimų, kaip ištrūkti iš varginančios kasdienybės ir atrasti kažką pozityvaus negatyvioje aplinkoje. Muzika tapo viena išeičių. Kuomet Čikagoje aštuntajame dešimtmetyje dėka prodiuserio ir didžėjaus DJ Pierre atsirado acid house, jis greitai išpopuliarėjo ir Europoje. Tam įtakos turėjo ne tik globalizacija, bet ir Ibiza – nedidelė sala Ispanijoje, Viduržemio jūroje, kuri iki šiol yra tarsi viena didelė klubų ir vakarėlių oazė. Pasiturinčių JK šeimų vaikai turėjo finansinį pagrindą keliauti ir vyko būtent ten, kur daug garso ir šviesų. Tai lėmė, jog iš Ibizos, kurioje acid house žanras buvo vienas pagrindinių tuo metu grojamų ir tobulinamų muzikos stilių, šis žanras buvo „parvežtas“ ir išpopuliarėjo JK.
Vinilinės plokštelės buvo neatsiejamas didžėjų įrankis pasirodymų metu. Vinilai padėjo elektroninės muzikos kūrėjams maišytis muzikos žanrus ir miksuoti garsus. Nuotraukos šaltinis: Pexels.com
Dėl susiklosčiusios prastos ekonominės situacijos JK jaunuomenė ieškojo pramogų ir taip sukūrė naują kultūrinį reiškinį – reivą. Nelegalūs vakarėliai, persmelkti acid house muzikos, apleistuose pastatuose, sandėliuose, laukuose ir miškuose užplūdo Britaniją. Reivai buvo jaunuomenei socialiai reikšminga erdve, kurioje visi buvo lygūs. Meilė muzikai, laisvei bei vienas kitam tapo reivų pagrindu. Tai buvo ne tik išsilaisvinimas iš politinių sprendimų sukurtos stagnacijos, bet ir savitas protestas prieš esamą situaciją. Acid house žanro išplitimas, nelegalūs vakarėliai bei narkotikų vartojimo banga Britanijoje šiandien romantiškai vadinama Antrąja meilės vasara (angl. Second summer of love). Ši euforija truko iki 1989-tųjų vasaros. Reiškinio pavadinimas referuoja į hipių judėjimą JAV 1967 metais, gavusi „Meilės vasaros“ (angl. Summer of love) pavadinimą. Tuomet tūkstančiai jaunų žmonių iš viso pasaulio ir Amerikos užplūdo Heit-Ašburio rajoną San Franciske. Čia jaunuomenė propagavo laisvės ir laisvamaniško gyvenimo įdėjas, kurias lydėjo narkotikai, protestai bei, žinoma, protesto prieskonį turinti muzika. Legendinis didžėjus Carl Cox sakė: „1988 ir 1989 metai buvo lemiami elektroninės šokių muzikos metai. Vakarėliai, muzika, žmonės – tai buvo kūrybos ir laisvės sprogimas. Antra meilės vasara padėjo pagrindus vėliau išsivysčiusiai reivo kultūrai“.
Hauso muzikos kultūra laikui bėgant paplito daugelyje pasaulio šalių, tačiau ją sekė ir nuolatinis narkotikų šleifas. Ekstazis ir LSD (lizerginės rūgšies dietilamidas) buvo neatsiejama reivų, ypač acid house muzikos vakarėlių, dalis, todėl vyriausybės, ypač JK, stengėsi kaip įmanoma su tuo kovoti. Nepaisant to, ne tik JK, bet ir kitose šalyse reivas ir hausas vis labiau populiarėjo, ilgainiui įtraukdamas į šią kultūrą ir kitus elektroninės muzikos žanrus.
Hausas Lietuvoje
Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje hauso raidą stabdė Rusijos okupacija, o Antrosios meilės vasaros metu labiau rūpėjo Nepriklausomybė ir vėliau sekusios blokados išgyvenimas. Kai Amerikoje disko blizgesys jau blėso, Lietuvoje žmonės mėgavosi bet kokia galimybe klausytis šios muzikos, o ABBA ir panašios plokštelės buvo daugelio namų pasididžiavimas.
Hauso muzika Lietuvoje pradėjo plėtotis po Nepriklausomybės atgavimo 1990-tųjų pradžioje. Kuomet kultūrinius reiškinius ribojanti okupacija baigėsi, Vakarų kultūra ėmė plisti į Lietuvą, pasigirdo ir pirmieji hauso garsai: Virus J, Fast Edie ir Zhill bei jų “Discomafia”, Lauris Lee ir Karalius aka RyRalio Dj’s, Vidis („Silence Music“) ir Saulty („Downtown Party Network“), Mario Basanov ir kiti. Jie pradėjo skleisti hauso muzikos kultūrą mūsų gimtinėje ir netgi padėjo iškelti Lietuvos elektroninės muzikos rinką į tarptautinį lygmenį. Pavyzdžiui, Ten Walls visame pasaulyje išgarsėjo savo kūriniu “Walking with elephants” ir buvo laukiamas didžiausiuose pasaulio festivaliuose, tačiau savo karjerą sugriovė keliais homofobiškais sakiniais internete.
Nors hausas netapo tokiu dideliu kultūriniu reiškiniu kaip Vakaruose, Lietuvoje šis muzikos žanras atliko panašią misiją kaip ir kitur. Vienaip ar kitaip Lietuvos jaunuomenė buvo prislėgta Sovietų Sąjungos valdžios palikimo ir hauso atsiradimas tapo savotiška atgaiva jauniems žmonėms nuo socialinių represijų. Besikūriantys nauji elektroninės muzikos atlikėjų ir organizatorių kolektyvai rūpinosi, jog elektroninės muzikos renginių, kuriuose skambėtų hausas, būtų daugiau ir jie būtų kokybiškesni. Iki dabar įvairių subžanrų vakarėlius organizuojantis kolektyvas Minimal.lt plėtoja Lietuvos elektroninės muzikos sceną nuo 1999-tųjų. Tokie jau uždaryti klubai kaip “Gravity” ar “Exit”, Vilniuje vis dar aktyviai veikiantis “Opium” klubas ar kiek rečiau duris praveriantis “Kablys” formavo ir vis dar formuoja hauso bei kitus elektroninės (ir ne tik) muzikos žanrus bei jų kultūrą išpažįstančių bendruomenių gretas. Elektroninės muzikos festivaliai (a.a. “Sūpynės”), “Šaknys”, “OLE”, “Ant Bangos” ir kiti tapo vietomis, kur atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio pristato hauso muzikos tendencijas, naujienas bei skleidžia džiaugsmingą ir energingą atmosferą, kuri jau susimaišė su kitais subžanrais, o pats hausas jau nebėra dėmesio centre tiek, kiek buvo anksčiau.
Šaltiniai ir plačiau:
https://www.animascorp.com/chicago-house-music/
https://undergroundtalent.co.uk/history-of-house-music/
https://www.iconcollective.edu/the-history-of-house-music
https://www.electronicbeats.net/a-look-into-lithuanias-vibrant-electronic-music-scene/
Komentarai