Vis garsiau skambanti deathcore grupė Death in Taiga, su kuria kalbėjomės prieš 2,5 metų, pagaliau išleido debiutinį studijinį albumą „Insight//Frenzy“. Ir jei tuomet kalbėjomės su nauja patyrusių muzikantų grupe, tai šiandien ir pati grupė jau patyrusi ne tik vietinį “Devilstone”, bet ir vokiškąjį “Wacken Open Air”. Rugsėjo 28 d. Death in Taiga kartu su draugais Crypts of Despair, Griefgod ir Phrenetix albumą pristatys „SODAS 2123“ Vilniuje.
Naujojo albumo viziją grupė pradėjo vystyti dar praėjusių metų pradžioje, išleidę ketvirtąjį singlą „FORSAKEN“. Per daugiau nei metus „Death in Taiga“ sulipdė 6 dainas, geriausiai atspindinčias grupės identitetą. Kaip jau įprasta, didžiausiu įkvėpimu tapo begalinė meilė muzikai, ypač deathcore’ui.
Death in Taiga įkvėpė japonų „FromSoftware“ kompiuteriniai žaidimai ir kompanijos įkūrėjas Hidetaka Miyazaki. Kūrybai daug įtakos turėjo ir literatūra bei kitos meno išraiškos.
Naujuosius kūrinius Death in Taiga įrašinėjo patys, tačiau albumo suvedimo darbus patikėjo prancūzų audio inžinieriui, muzikantui Timothe Baque iš „Modern Nihilism Recordings“, o masterį – šio žanro scenoje itin gerai žinomui Lance Prenc, dirbusiam su grupėmis Polaris, Alpha Wolf ir Ten56.
Kalbėjomės prieš daugiau nei 2 metus. Kas nutiko grupės gyvenime per tą laiką?
Įvyko tikrai nemažai – pasirodymai “Devilstone”, “Wacken Open Air”, “In’Feast” festivaliuose, ką tik išleidome savo debiutinį EP, iš lėto iriamės į tarptautinius vandenis. Šie du metai buvo pilni pirmų kartų, atnešusių begalę teigiamų emocijų – tai tik stiprina norą ir motyvaciją išlaikyti tempą, nesustoti ir žygiuoti toliau.
Turbūt ryškiausias grupės pasiekimas – pasirodymas viename didžiausių sunkiosios muzikos festivalių pasaulyje „Wacken Open Air“. Apie tai susukote linksmą filmą, o kas liko už kadro?
Yra garsus posakis – kas įvyko Vegase, turi ir likti Vegase. O iš tiesų – daug logistikos, kadrų iš iki paryčių trukusių vakarėlių ir kitų momentų, kuriuos palikome archyvams. Neatmetame galimybės išleisti kur kas mažiau redaguotą ir necenzūruotą filmo versiją, tačiau kol kas tai nėra pagrindinis prioritetas.
Prisistatote kaip ekstremalios sunkiosios muzikos grupė, pasižyminti šiaurietišku skambesiu ir vakarietišku požiūriu. Ką turite omeny?
Nors ir vertiname vietinę sceną, draugystę su kitomis grupėmis, suprantame, kad Lietuvoje mūsų grojamas žanras nėra stipriai įsitvirtinęs, todėl norime pasiekti Vakarų klausytojus, kuriems modernus metalas yra prieinamesnis ir, tam tikra prasme, priimtinesnis. Prie to prisideda ir požiūris į muzikos apipavidalinimą ir bendrą estetiką. Labai daug dėmesio skiriame klipams, dirbame su gerai žinomais menininkais. Kalbant apie šiaurietišką skambesį, labai vertiname muziką iš savo regiono ir savais būdais atiduodame jai pagarbą. Mūsų kūryboje galima rasti ir norvegiško black’o elementų, ir švediško thall’o akcentų.
Šiemet pagaliau išleidote debiutinį (mini)albumą „Insight//Frenzy“. Užtrukote beveik 4 metus – kodėl taip ilgai užtrukote? Perfekcionizmas?
Vos grupei susikūrus supratome, kad iš esmės turime iš naujo išmokti groti ir kurti muziką. Deathcore’as nėra tas žanras, kuriam užtenka kelių rifų ir paprastos pop dainos struktūros. Rifai turi turėti ir techniškumo, ir brutalumo, ir catchiness aspektus, kuriuos sudėti į vieną vietą, pasirodo, yra tikrai nelengva. Prie viso to prisidėjo ir paminėtas perfekcionizmas.
Didžiausią dėmesį šiame albume skyrėme detalėms ir įvairiausioms smulkmenoms, kurios, mūsų manymu, turi be galo didelę reikšmę galutiniam produktui. Buvo momentų, kuomet užtrukdavome kelias valandas įrašinėdami vieną gitaros chug’ą, kad išgautume būtent tokią tekstūrą, kokia skambėjo visų galvose. Nenorėjome praleisti nė vienos detalės – tempo pasikeitimų, akomponuojančių takelių skambesio ir t.t.
Toliau įnirtingai ariate pasirinktą deathcore vagą. Kaip šį žanrą pristatytumėte nieko apie jį negirdėjusiam ir kuo jis jus traukia?
Death metalo intensyvumas, black metalo tamsuma, moderni produkcija, na, ir žinoma, monstriški breakdown’ai, ko gero, paprasčiausiai apibūdina deathcore’ą, tačiau visos šį žanrą grojančios grupės jį traktuoja savaip. Amerikiečiai Lorna Shore garsėja dėl savo grandioziškų simfoninio orkestro elementų, įpintų į nežmoniškas būgnų partijas ir vokalo virtuoziškumą, tuo tarpu prancūzai Ten56. skambesiu artimesni nu-metalui – itin perkusiškos gitaros, groovy beat’ai ir į repavimą panašesni vokalai.
Tuo deathcore’as ir patrauklus – nors ir galvotum, jog visi groja tą patį, tačiau kiekvienas gali atrasti savo.
Vienas komentatorių apie jūsų „Descend“ sako: „jeigu ne breakdown’as, man daugiau prie new black nei deathcore.“ Galite paaiškinti esminius šių žanrų skirtumus?
Dėl šio komentaro vis dar sukame galvas ir bandome suprasti, ką tuo norima pasakyti. Nors ir panaudojame vieną kitą black’o elementą savo kūryboje, šio žanro muzikos ekskliuzyviai negrojame.
Black’as visada buvo daug labiau susijęs su spiritualizmu, okultizmu ir metafizika, nei rokenrolu, įspūdingu instrumentų valdymu ir albumų produkcija. Satanistinė tematika, corpse paint’as, tremollo rifai, nenurimstantys blastbeat’ai ir tipinis aukštesnio registro black’o vokalas yra tipiniai blacko muzikoje randami elementai.
Tuo tarpu deathcore’as daug labiau orientuojasi į muzikos skambesį ir jos pateikimą. Žemai nuderintos gitaros, galingi chug’ai, brutalus, milžiniško diapazono vokalas ir tikslas sukurti patį sunkiausią breakdown’ą. Dažnai girdime pasisakymų, jog deathcore’as yra overproduced – per daug dėmesio skiriama studijiniams triukams, naudojami programuoti būgnai ar dar kitaip bandoma įrodyti, kad tai yra nereikalinga, nes mat “bet kokiai grupei iš ’80-tųjų” to nereikėjo, kai tuo tarpu visi šie vadinamieji triukai yra neatsiejama žanro išskirtinumo dalis ir visa tai daroma su intencija.
Albumo tematika: pavojingų ideologijų sukeliamos pasekmės ir pasaulis, kurį jos sukuria. Anot jūsų, nužmoginimas, mizantropija, apatija bei aklas tikėjimas kitų žmonių sukurtomis dogmomis pasaulį veda vienintele kryptimi – niekur. Skamba distopiškai. Kaip manote, ar žmonija dar turi šansų išgyventi? Ar dar įmanoma išsivaduoti iš šios matricos?
Manome, istorija turi cikliškumą, sakoma, kad pasauliniai karai vyksta maždaug kas 40 metų, todėl nenuostabu, kad dabartinė karta jaučia šią grėsmę. Taip pat gyvename informacijos amžiuje, kuomet naujienos apie siaubingus įvykius, politinės mašinos veiksmus ir svaičiojimus apie dirbtinio intelekto revoliuciją yra ne tik neišvengiamos kasdieniniame gyvenime, tačiau esame verčiami šią informaciją vartoti, norime to ar ne. Nors visa tai verčia galvoti, kad žmonijos ateitis yra labai nestabili, šis jausmas yra sustiprintas dirbtinai. Matrica mus valdo tol, kol manome, jog ji egzistuoja, nes už jos stovi tokie patys žmonės, o juk sakoma, kad visi žmonės yra lygūs.
Esate japonų „FromSoftware“ kompiuterinių žaidimų fanai. Taip pat jūsų kūrybai daug įtakos turi ir kitos meno išraiškos, pavyzdžiui, literatūra. Net grupės pavadinimas kilęs iš Aleksandro Solženycino knygos „Gulago Archipelagas“. Papasakokit daugiau apie savo įkvėpimus?
Ne kartą esame minėję, jog “FromSoftware” kompiuterinis žaidimas “Bloodborne” tapo tarsi katalizatoriumi sujungti klasikinę literatūrą ir žaidime vizualiai narpliojamas kosminio egzistencializmo temas, gana dažnai sutinkamas šio žanro muzikoje. Negalime nepaminėti H.P Lovecraft’o, kurio kūryba yra tiesiogiai susijusi ir su “Bloodborne”.
Žinoma, įkvėpimo semiamės ir iš kitų grupių. Švedai Humanity’s Last Breath ir Vildhjarta niekada nenustoja stebinti savo novatoriškumu, dažnai priverčia susimąstyti apie savo kūrybos originalumą ir ribas, demonstruodami, jog žanro klišės gali būti iškreiptos taip, ko prieš tai niekada nebuvome girdėję.
Turime begalinį sąrašą grupių ir atlikėjų, kuriuos laikome savo autoritetais ir norime įrodyti, jog galime jiems prilygti.
Beje, knygas skaitote popierines ar virtualias?
Paskutiniu metu audio knygų prieinamumas persveria popierines knygas.
Albumą patys įrašinėjote Lietuvoje, tačiau suvedimas ir masteringas atlikti užsienyje. Ką galima padaryti ten, ko vis dar trūksta čia? Praėjusiame pokalbyje išskyrėte skambesio galingumą ir sterilumą.
Dirbome su inžinieriais, kurie yra šio žanro specialistai ir be didelių pastangų supranta, ko siekiame ir ką norime išgirsti. Nors ir Lietuvoje daugėja garso inžinierių ir įrašų studijų, norime dirbti su žmonėmis, kurie jau turi patirties ir kurių portfolio kalba pats už save. Neatmetame galimybės ateityje prodiusuoti muziką patys, įrašyti gyvus būgnus studijoje būtų tikrai nuostabu, tačiau tai paliekame ateičiai.
Kūrinyje „Devourer“ skamba orkestras, kuriam aranžuotes kūrė švedų muzikantas Christopher Swahn. Mano galva, tai jūsų kūrybą dar labiau priartina prie distopinio sci-fi pasaulio. Kaip kilo ši mintis?
Kai pradėjome lipdyti kūrinio demo versiją, supratome, kad dainai kažko trūksta ir nusprendėme pabandyti įpinti styginių bei pučiamųjų instrumentų elementų, tačiau greitai supratome, kad tai reikalauja labai daug pasiruošimo ir patys to gerai padaryti nesugebėsime. Viename muzikantų ir audio inžinierių “Discord” serveryje palikome atvirą pasiūlymą deathcore’o dainai sukurti orkestro aranžuotes ir gavome atsakymą iš Chris’o, kuris savanoriškai pasisiūlė tuo užsiimti. Po savaitės gavome zip failą su 90 profesionaliai parašytų takelių su viskuo, ko tik galėtų prireikti šiai dainai – choro šūksniai, styginių instrumentų sekcija pateikta su keliomis skirtingomis mikrofonų išdėstymo schemomis ir t.t. Esame jam be galo dėkingi.
Kūrinyje „writhe//“ panaudoti semplai iš grupės mėgstamo vaikystės filmuko „Courage the Cowardly Dog“. Ar albume yra daugiau kokių nors „sekretų“?
Albumas nusėtas semplais iš filmų, breakdown’ams paaštrinti panaudojome garso efektus paimtus iš kelių skirtingų kompiuterinių žaidimų. Tarkime, dainoje “claw_mark” paslėpėme segmentą iš David Lynch’o ir Mark Frost’o serialo “Twin Peaks”
Spėjote sugroti paskutiniame „Devilstone“. Netrukus festivalis paskelbė apie savo pabaigą, jo vietą iš dalies užėmė savo programą žanriškai praplėtęs „Kilkim Žaibu“. Šalyje iš esmės yra tik vienas sunkiosios muzikos klubas „Lemmy“. Kontekstas – nelabai palankus sunkiajai muzikai. Kaip jums atrodo?
Iš vienos pusės, be galo džiugu, jog pagrojome “Devilstone”, iš kitos liūdna, jog tai buvo paskutinieji festivalio metai, nes visada manėme, jog “Devilstone” yra palankiausias festivalis moderniam metalui.
Situacija blankoka, tačiau esant tokiam vakuumui, visi muzikantai yra mažiau priklausomi nuo išorės, todėl jaučiame, jog daugėja DIY renginių, kuomet grupės susiburia ir pačios organizuoja koncertus, randamos naujos, netradicinės vietos jiems vykti.
Manome, jog šis vakuumas ilgai netruks ir “Devilstone” vietą galiausiai užims kiti, norintys reprezentuoti būtent šią nišą.
Mūsų ankstesnio pokalbio metu vadybos dar neturėjote, sakėte: „muzika pirmiausiai, visa kita – vėliau“. Taip pat gana aštriai pasisakėte: „Vadyba, leidybos kompanijos – visa tai skamba labai saldžiai, tačiau visos šios paslaugos reiškia absoliutų nulį, jei kuriamas produktas negali stovėti ant savo kojų be visų pagrąžinimų.“ Šiandien bendradarbiaujate su vadybiniu susivienijimu „Perspective Collective“. Kokių naujų perspektyvų tai suteikia grupei?
Visada be galo sunku suderinti tai, kas vyksta repeticijų salėje ar įrašų studijoje su soc. medijomis bei komunikacija. “Perspective Collective” šiuo atžvilgiu mums padeda išlikti organizuotiems ir tai daryti kur kas profesionaliau. Atsirado galimybės grupės veiklą viešinti spaudoje, mezgame kontaktus su užsienio renginių organizatoriais, viską planuojame daug tikslingiau ir matome pozityvius rezultatus.
Vienas Death in Taiga tikslų – savo kūrybą sėkmingai pristatyti užsienyje. Ar kas nors pasikeitė po apsilankymo „Wacken“ festivalyje? Nauji kontaktai ar kvietimai koncertuoti? Ko, jūsų nuomone, reikia, kad lietuvių grupės būtų paklausios užsienyje?
Visa kelionė į “Wackeną” dabar atrodo kaip vienas ilgas sapnas, šiek tiek sunku nusakyti, kokia ta tikroji vertė, kurią iš ten parsivežėme. Be jokios abejonės, pasisėmėme daug patirties apie tai, kaip organizuojami tokio dydžio renginiai ir supratome, kad susireikšminimui ir egocentriškumui vietos ten nėra. Todėl vertiname kiekvieną, kuris norėjo su persimesti keliais žodžiais, paspausti ranką ar tiesiog paklausti, kur visgi yra ta “Harder” scena. Susipažinome su promouteriais iš Pietų Afrikos Respublikos, kurie mus širdingai kviečia apsilankyti, tikime, kad kažkada ateityje tai pavyks.
Labai sunku nusakyti, kas lemia grupių pasisekimą pasaulinėje scenoje, tačiau manome, jog norint išlipti iš lokalios scenos, reikia tuo užsiimti – save promoutinti tarptautiniuose kanaluose, neatsilikti nuo tam palankias sąlygas sudarančių trendų, o svarbiausia, tikėti savo produktu ir nepasiduoti. Visos grupės, kurias mėgstame, kažkada garaže įrašė siaubingą pirmąjį demo ir nenustoja savęs stumti į priekį net ir pagroję didžiausiame koncerte, didžiausiame festivalyje pasaulyje.
Už ką balsuosite artėjančiuose rinkimuose?
;)
Ačiū.
Internete:
Komentarai