[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
Prieš kelis metus Mindaugas Urbaitis ir Gediminas Jakubka atsiėmė Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų apdovanojimą už geriausią kompozitoriaus darbą dokumentiniam filmui „Animus Animalis (Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ . Ir jei M. Urbaitis – gerai žinomas Lietuvos meno, ypač muzikos, sferoje, apie jo studentą daugelis turbūt išgirdo pirmą kartą. Netapo Gediminas žvaigžde ir sukūręs garso takelį filmui „Akiplėša“, šiemet prestižiniame Lokarno kino festivalyje sumedžiojusiam „Auksinį leopardą“. Nieko nuostabaus – kino pasaulyje pagrindiniai vaidmenys paprastai atitenka aktoriams ir režisieriams. Vis dėlto šis apdovanojimas suteikė tam tikro švytėjimo visiems, prisidėjusiems prie šio kūrinio, tuo tarpu lietuviškos alternatyvinės muzikos gerbėjams šis muzikantas ir prodiuseris gerai pažįstamas jau ne vieną dešimtmetį.
Amžių sandūroje augęs lietuviškoje Čikagoje (dėl tuo metu mieste siautėjusių organizuoto nusikalstamumo gaujų taip buvo vadinamas Panevėžys) Gediminas gana anksti susidomėjo ekstremalios muzikos paribiais. Persikraustęs į Vilnių kūrė ir grojo gitara grupėse „Vilkduja“, „Flesh Flash“, „cutthroats“, o pradėjęs solinę karjerą visus „raktus“ atidavė savo provokuojančiam alter-ego Patricia Kokett.
Vėliau lietuviškosios muzikos chameleonas nėrė į elektroninės muzikos begalybę. 2017-iais savo įkurtame leible „Santykis“ (iš kurio vėliau išsivystė susivienijimas „Isla to Isla“) kompozitorius išleido minialbumą „Artefakt“, kur sudėjo kelerius metus brandintas kompozicijas. Paprastai itin kritiškas internetinis žurnalas „Secret Thirteen“ skyrė nemažai teigiamų žodžių ir pažymėjo išskirtinį organiškumo ir dirbtinumo derinį. Leidinio apžvalgininkas rašė: „Artefakt“ – įžanginis pagrindinių Patricia Kokett skambesio principų teiginys: industrinė siela su savo metaliniais, nežmoniškais skambesiais, apipinta paslaptingais neokrautrock / techno pakartojimų ornamentais, sukuria futuristinį genties ritualą.“
Kūrėjas iš Lietuvos netrukus susilaukė susidomėjimo iš užsienio. „Diabel“ EP (2018) ir debiutinį albumą „Bizzar“ (2020) išleido įrašų kompanija „Knekelhuis“, įsikūrusi Nyderlanduose. Leidėjai taip apibūdino lietuvio kūrybą: „Metalinis „Diabel“ širdies plakimas yra stebuklingos struktūros, primenančios DMT persmelktą kelionę, pagrindas. O galbūt tai koks nors senovinis ritualas, kai svaiginamasi žalčio krauju. Vedamas pasikartojančių būgnų raštų, jis sukuria lėtą bendrą šokį, atveriantį kelią transcendencijos link“. Tuo tarpu „Bizzar“, anot „Knekelhuis“, yra skambus pasinėrimas į ritualinę Tailando kultūrą, kupinas ekstazės koliažas, sukeliantis įelektrinantį katarsio ir transcendencijos jausmą.
Pernai Gedimino ir jo draugų įkurta leidybinė kompanija „Isla to Isla“ vinile pristatė naujausią Patricia Kokett darbą „Psykhe“ EP. Pasak vieno ryškiausių pastarojo meto Lietuvos elektroninės scenos žaidėjų, festivalio „Audra“ kuratorių, albume toliau nagrinėjamas savitas skambesys, pamažu sukant nauja kryptimi – „žengiant tolyn nuo euforiškos new age šokių aikštelės į gerokai niūresnę, ne tokią saugią teritoriją“.
Šių metų vasarą išleistas grupės „Solo ansamblis“ remiksų albumas, kuriame yra ir Patricia Kokett sukurta kūrinio „Apnea“ interpretacija. Leidinio „370“ apžvalgininkas ją išskyrė kaip turinčią daugiausia polėkio ir išraiškingumo šiame leidinyje.
Kitąmet G. Jakubka žada pristatyti savo naują kūrybą – bekompromisinę primordial leftfieldish elektroniką, o kol kas sėdame aptarti jo paauglystės Panevėžyje, perėjimo nuo gitaros prie elektronikos, muzikos ir kino, kūrybos ir vadybos bei muzikos įrašų kolekcionavimo.
Esi kilęs iš Panevėžio, kur šią vasarą dalyvavai festivalyje „Iškrovos“. Kokia muzika skambėjo aplink tavo vaikystėje (minėjai, jog pirmoji pažintis su muzika prasidėjo nuo „tėvų klausomų vinilų ir kasečių, kai buvome pakankamai minkštų protų“ ) ir kaip pasikeitė miesto kultūrinis fonas per šiuos keliasdešimt metų?
Panevėžys – ypatingai kontrastingas miestas. Toks buvo mano paauglystės metais, toks yra ir dabar. Tik pasikeitė kontrasto forma. Dabar – tai labai sutvarkytas miestas, ko gero, daugiausia renovuotų namų nacionaliniu mastu, daugiausia supermarketų, tenkančių vienam gyventojui. Bet tame ir paradoksas, kad šio miesto visuomenė yra senėjanti, jis tuščias. Kiekvieną kartą grįžus stebina, kiek jame daug erdvės ir kiek mažai žmonių. Taip, „Iškrovos“ yra puikus renginys, kuruojamas entuziastingų žmonių. Jau tapo tradicija vykti į šitą festivalį ir sutikti seniai matytus alternatyvos atstovų veidus, išgirsti labai plačią muzikinę programą. Tai, ko gero, yra aktyviausias kultūrinis susivienijimas šiuo metu Lietuvos „Čikagoje“. Na, dar Stasio Eidrigevičiaus muziejus yra patrauklus ir šviežias traukos taškas.
Kalbant apie vaikystę ir paauglystę Panevėžyje, ji buvo persunkta kūrybingumo ir agresijos. Visi žino apie nusikalstamų grupuočių sėtą chaosą, buvo tiesiog laukiniai išgyvenimo metai. Vyravo gaujos, bet taip pat ir jaunieji torpedos – maroziukai, kurie man, ilgaplaukiui, nuolat dalijo „komplimentus“. Bet tuo pat metu tai turėjo ir atvirkštinį efektą – kuo daugiau rezistencijos ir kovos – tuo daugiau kreatyvo ir subkultūrinio vieningumo. Terpė ribinė, bet skatinanti ir ugdanti.
Nepasakyčiau, kad vaikystėje turėjau daug gero skonio muzikinių pamokų iš tėvų fonotekos. Tai daugiausia buvo klasikinis rokas ir ’80-tųjų pop, „Hiperbolė“, na, gal dar David Bowie, kuris labai įsiminė. Bet tiksliai pamenu, kad pirmoji kasetė, kurią mama davė paklausyti portatyviniame grotuve, buvo „Pet Shop Boys“ albumas. Ankstyvojoje paauglystėje didėjo alternatyvių žmonių apsuptis, vystėsi muzikinis skonis, vis labiau jis plėtėsi į ekstremalios muzikos paribius.
Besidomint sunkiąja muzika natūralus tolimesnis žingsnis buvo groti gitara – pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Rokenrolisto įvaizdis buvo tiesiog neatsiejamas nuo gitaros (juokiasi). Bet, aišku, klasikinė gitara buvo visai kas kita, nei power akordų brūžinimas. Pamenu, baigiamajame egzamine grojau J. S. Bacho rečitalį. Tai buvo visapusiškai sudėtingi kūriniai – kairės rankos pirštų laužymas ir depresyvus, slogus emocinis turinys.
Panašiu metu prasidėjo koncertai, padėję stiprų pagrindą mano asmenybės formavimuisi. Būdamas septintokas ar aštuntokas pamačius corpse paint’u padabintus grupės „Stone’s Lament“ (black metal grupė iš Vilniaus, gyvavusi apie 2000-tuosius – D.K.) veidus ir šis vaizdas įsikirto ilgam. Kaip ir nuožmus black’as. Iš Panevėžio važiuodavau į Vilnių, lankiausi „Intro“ klube, „Kunigunda Lunaria“ festivaliuose, įvairiuose industrial muzikos renginiuose. Specialus paminėjimas tenka a.a. Jonui „Zarrazai“, kurio švietėjiškas piratavimas ir muzikiniai patarimai buvo akiračio plėtros įrankis. Dažnai į Vilnių tranzuodavau vien tam, kad gerą pusdienį praleisčiau „Zarrazoje“ ir parsivežčiau porą naujai iškeptų CD-R’ų (juokiasi).
Pirmą kartą apie tave išgirdau maždaug prieš dešimtmetį: kartu su dabar žinomu architektu Dominyku Dauniu pasivadinę „Flesh Flash“, grojote festivalyje „Sūpynės“. Vėliau dalyvavai „Vilkduja“ ir „cutthroats“ veikloje. Viename interviu užsiminei, kad jau 2008-2009-iais kūrei synth-pop estetikai artimą muziką. Kaip prasidėjo tavo proaktyvus kelias muzikoje?
Manau, proaktyviu laikotarpiu galima vadinti minėtą laikotarpį Panevėžyje. Muzikos mokykla, klasikinė gitara, nuolatiniai koncertai, konkursai ir t.t. Vėliau – grojimas metalo grupėje ir kiti instrumentiniai eksperimentai. Atvykęs į Vilnių žinojau, kad laukia daug muzikinių nuotykių. Visos grupės, kuriose grojau, buvo draugų grupės. Tad susitelkimas ir vienybė sprogdino smegenis ir teikė daug malonumo. Tai gal ir problema, nes nei su „Flesh Flash“, nei su „cutthroats“ neturime išleidę beveik jokių padorių įrašų. Daug repetavome, zulinome per naktis, bet nė kiek nemąstėme apie išliekamąją vertę. Ši pamoka per savo paties patirtis įskiepijo, kad reikia fiksuoti kūrybą. Garso režisūros studijos LMTA praplėtė suvokimą apie garsą bei pakartojo solfedžio ir harmonijos žinias (nors visos tos žinios kaip ir nedalyvauja procese, nes kuriu ir groju vedinas intuicijos). Grojimas grupėse ir studijos akademijoje suvyniojo įvairiapusį audio suvokimo gniutulą.
Kalbėdamas apie „Flesh Flash“, apibūdinai šį projektą kaip „elektronikos mėsą ir blyksinčią gitarą”. Pastaraisiais metais gitara padėta į šalį ir ėmeisi elektronikos, visų pirma, didžėjaudamas. Vėliau pradėjai kurti autorinę muziką. Kaip vyko evoliucija iš gitaristo Gedimino Jakubkos į elektronikos „mėsininką“ Patricia Kokett?
Na taip, „Flesh Flash“ mėgo pasisakyti skambiai ir vartoti įmantrius epitetus (šypsosi). Gal perfrazuočiau taip – blyksinčios gitaros viražai tapo blyksinčių sintezatorių patternais (juokiasi). Šios „evoliucijos“ tėkmė buvo labai natūrali – nuslopo ir baigėsi grupės, kūrybinės mintys veržėsi per kraštus, išdrąsėjau, pradėjau kurti ir pasirodyti vienas. Bet, prisipažinsiu, labai pasiilgstu grojimo grupėje, „žiūrėjimo viena kryptimi“ su tikrais bendraminčiais – tai ganėtinai magiškas reikalas. Bendrystės jausmas apskritai yra vienas šviesiausių jausmų žmonijoje. Deja, tai – laikina būsena. Gitaros garsus pastaraisiais metais naudojau kino kūryboje.
Bet iš esmės, grojimas gitara ir sintezatoriais nelabai skiriasi. Tiek pirmu, tiek antru atveju yra siekis sugeneruoti garsus realiu laiku. Tik elektronikoje tą gali atlikti „keliais aukštais“: trigerinti jau paruoštas sekvencijas, viena ranka groti boso linijas, kita – solo arba padus. Manau, elektronikoje yra šiek tiek daugiau „muzikinių šaradų“, atlikimo ekspresijos, meistriškumo ir fantazijos.
Iš kur atsirado ir ką reiškia tavo alter-ego vardas?
Pats vardas atsirado iš tavo jau minėtų 2008-ųjų. Vyko daug eksperimentų su elektronine muzika, žaidimų muzikinėmis programomis, nieko konkretaus, jokių tikslų, tiesiog kūryba ir dalinimasis su keliais draugais. Iš to laikotarpio ir atsinešiau šį vardą. Patricia Kokett vardas kaip gyvas organizmas – kiek jį pamaitinsi pastangomis ir idėjomis – tiek ir turėsi. Nors tai ir vadinama „alter ego“, bet manau tai yra daug daugiau – galbūt netgi tam tikra gyvenimo būdo išraiška (muzikine prasme). Man labai patinka vardo žaismingumas ir dviprasmybė. Tame yra ir saviironijos, ir tam tikros drąsos. Būdavo, atvažiavus groti prie įėjimo klausia artisto vardo, o jį išgirdus seka pasimetusio žvilgsnio ar netgi šypsnio reakcijos. Konservatyvesni „bounceriai“ patirdavo lengvą šoką ir sumišimą, o tai manyje pažadindavo pasitenkinimą. Taigi, Patricia Kokett gali veikti kaip indikacija, atskleidžianti, kiek asmuo atviras LGBTQ idėjoms ar crossdressingui ir apskritai, parodyti, kur tolerancijos ribos. Nors tai yra išskirtinai meninis projektas, neskleidžiantis jokių socialinių idėjų. Bet kaip jau minėjau, žaidimo forma gali būti labai įvairi ir tik nuo manęs paties priklauso, kas šaus į galvą. Jei sugalvosiu įsidėti krūtų implantus, tą padarysiu tyliai, o pasaulis apie tai sužinos, kai išeisiu į sceną (juokiasi).
2017-iais buvo išleistas debiutinis Patricia Kokett minialbumas „Artefakt“, apibūdintas kaip experimental/tribal. Pernai naujausi tavo kūriniai sukrito „Psykhe“ EP, priskirtą techno, electro, leftfield stiliams. Kas tilpo šiame laikotarpyje ir kaip keitėsi Patricia?
Elektroninė muzika su visomis savo stilistikomis plati kaip vandenynas (šypsosi). Elektroninės muzikos kūrimą ir atlikimą įsivaizduoju kaip surfinimą banglente per bangas su visais atributais. Atrodo natūralu, jog kiekvienas albumas turi savitą skambesį ir atspalvį, nes skiriasi bangos (garso bangos taip pat). Tokie kūrėjai kaip „Demdike Stare“ ar „Coil“ šokinėjo per stilistikas tiek, kiek leido fantazija ir man tai veikia kaip inspiracija.
Leidinys „Artefakt“ skamba labai grubiai ir mėgėjiškai, tai buvo pats pirmas žingsnis sąmoningoje solo kūryboje. Kiti leidiniai slydo per skirtingas stilistikas, buvo šeriami įvairiomis idėjomis ir išėjo, kas išėjo. „Bizarr“ tapo postamentu „Nine Emperor Gods“ festivaliui Tailande. Ypatingai stipri jo atmosfera ir aiškus konceptas tiesiog verbalizavo mano patirtis ir mintis. Aiškiai žinojau, apie ką bus albumas ir kūriniai atėjo be didesnių pastangų. „Psykhe“ – karantininio užsidarymo produktas. Sudėtingesnis, tamsesnis, sunkesnis. Lindėdamas per naktis studijoj turėjau dylinti su savo „psiche“ ir dalyvauti distopiniame scenarijuje realiu laiku. Labai ilgėjausi koncertų ir klubinio naktinėjimo, turbūt todėl ir bpm’as pakilo nuo downtempo iki uptempo. Tokia ir „Psykhe“ – vidinis savo psichės išmėsinėjimas.
Elektroninė muzika atrodo kaip nesibaigiantis ieškojimas ir eksperimentas. Kuriant absoliučiai nemąstau apie žanrus, dominuoja intuicija. Atrodo, tik pogrindyje egzistuojant yra kūrybos gyvastis, jokių apibrėžimų, įsipareigojimų ar kontraktų.
Patricia Kokett kūryboje gausu pasaulinės (world) muzikos atgarsių, ypač – Pietryčių Azijos folkloro. Kodėl tave domina ne vietinis, o tolimų kraštų folkloras? Kaip manai, kodėl taip sunku į šiuolaikinę muziką integruoti lietuvišką folklorą ir kodėl tiek mažai sėkmingų to pavyzdžių?
Yra tų atgarsių, bet jie veikia kaip melismos, nuotaikos paskanintojai. Pietryčių Azijos, daugiausia Tailando ir Vietnamo, folkloro motyvai buvo panaudoti albume „Bizarr“. Bet vėlgi tie motyvai tapo tik aidais pirminės žaliavos, nes intuicija mane vedė visiško tų semplų išdraskymo, perdirbimo link. „Bizarr“ – konceptualiausias, visos jo idėjos „tikros“, garsai tikri – parsivežti iš brutalių taoistinių apeigų Tailande. Tolimų kraštų folkloras atrodo mistifikuotas, mitologizuotas. Visiškai nepažinus ir visa tai kelia didelį jaudulį. Lietuviškas folkloras man nekelia tiek jaudulio. Nors postfolklorinės formacijos ir reiškiniai, kaip antai, industrial muzikos atšaka neofolk mane daug metų žavėjo, pats buvau to judėjimo dalyvis. Lietuvoje ’90-taisiais tie folkloriniai motyvai gyveno sintezėje su metalo ir ambient muzika. Turbūt dėl pagoniškojo metalo aukso amžiaus. Nors „Wejdas“, „Eirime“, „Girnų Giesmės“ integravo folką į savo elektroninę natūrą. Dar paminėčiau man labai svarbų įrašą – grupės „Anapilis“ EP „Lunar Optics“, jie savo muziką apibūdino kaip gotikinį folkwave. Išėjo labai įdomus ekstravagantiškas leidinys. Manau, pirmiausia turi būti atitinkama muzikanto, kūrėjo natūra, domėjimasis folku ir tik tada tai gali pavykti pilnavertiškai integruoti.
Šių metų vasarą buvo išleistas „Solo ansamblio“ remiksų albumas, kuriame yra ir tavo sukurta kūrinio „Apnea“ interpretacija. Leidinio „370“ apžvalgininkas jį išskyrė kaip turintį daugiausia polėkio ir išraiškingumo. Koks tavo požiūris į šią kūrybos formą, t. y. remiksavimą?
Labai gerai pastebėjai – „kūrinio interpretacija“. Man tai gerokai priimtiniau nei terminas „remiksas“. Dažnai remiksai mažai kuo skiriasi nuo originalo, yra be galo nuobodu ir savitai devalvuoja jo reikšmę. Bet kai remiksas pranoksta originalą, tuomet ir prasideda įdomybės (juokiasi). Esu sukūręs tik du remiksus ir labai džiugu, kad jie abu išleisti viniluose. Praktiškai tai du autoriniai Patricia Kokett gabalai, kuriuose panaudoti nedideli subtilūs elementai iš originalių kūrinių. Sakyčiau, angliškasis „rework“, t. y. perdirbinys, tiksliau nei interpretacijos ar remiksai, kaip esame įpratę juos suvokti plačiąja prasme, apibūdina esmę,.
Kokia muzika tave domina šiandien?
Domėjimasis muzika nuolat kinta. Kartais noriu vien šviežienos, kartais neriu į gilius praeities muzikos klodus. Šiandien man labai įdomi prancūzų touching pop ir new wave scena, muzika, vyravusi pačioje ’90-ųjų pradžioje Prancūzijoje. Ypač leiblas „Lively Art“, jo leisti artistai ir projektai, egzistavę už šio leiblo ribų. Šiuolaikiniai prancūzai irgi einamas muzikinis fonas – leiblai „Big Science Records“ ar „BFDM“. Kaip ir vokiškasis „R.I.O.“.
Dar labai įdomi Lenkijos scena, taip pat ’90-ųjų pradžios laikotarpio, ypač industrial ir new wave. Daug įdomios muzikos yra prikepę mūsų kaimynai. Anuomet turėjo tikrai daugiau muzikinių marginalų nei mūsų kraštas. Aišku, skenuoju ir vartoju šviežieną. Turiu keletą patikimų šaltinių, internetinių parduotuvių, kurių distribucijos pasirinkimais visiškai pasitikiu.
„AKIPLĖŠA“ IR MUZIKA KINUI
Vasaros pabaigoje režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ pelnė pagrindinį prestižinio Lokarno kino festivalio prizą. Didelė dalis šio apdovanojimo tenka ir tau – šio filmo kompozitoriui. Viename interviu režisierė pripažino, kad muzikai savo filmuose skiria ypatingą dėmesį. Papasakok, kaip atrodė šio soundtreko kūrimo procesas? Koks buvo pirmasis režisierės bryfas? Kokiais žodžiais apibūdintum „Akiplėšos“ muzikos atmosferą?
Ačiū, malonu girdėti tokius žodžius ir patikinimą, kad muzika yra itin svarbus elementas kine. Su „Akiplėša“ esu pažįstamas jau turbūt trejus metus. Saulė pakvietė prisijungti labai ankstyvoje filmo stadijoje. Tada susitikdavome, diskutuodavome apie filmo atmosferą, apie tą ašinę nuotaiką, apee kurią sukasi filmas. Buvom ir treilerį pagaminę kažkuriam pitchui. Žodžiu, filmas ir jo soundtrackas sirpo palengva, kol buvo „užrakintas“ montažas ir prasidėjo panirimas visa galva. Sudėtingiausia buvo muzikines filmo dalis sujungti į visumą, atrasti tokias garsines kokybes, kad tai prasisuktų kaip vientisas trackas. Gana paprasta kurti atskiroms scenoms, bet kai sudedi viską ir prasuki, pamatai, kad atsiranda „skylės“, nėra vienybės, kai kurie motyvai suskamba tarsi svetimkūniai. Dėl vientisumo teko atsisakyti daug gerų audio momentų. Tačiau, manau, kad absoliučiai vertėjo. Kai vientisumas buvo išlaikytas, buvo antroji pamoka – nereikia prisirišti prie track’ų. Kartais visko supaprastinimas ir minimalizavimas atsiskleidžia neįtikėtinais rezultatais. O „Akiplėšos“ atmosferą apibūdinčiau kaip bitter-sweet. Ji lengva ir melodinga, turinti pasyvaus agresyvumo ir giluminio liūdesio.
Kaip kilo mintis garso takelio leitmotyvui panaudoti devyniasdešimtųjų reivo princesės Sati balsą? Savotiška tavo paauglystės nostalgijos projekcija į šiandieną?
Na, čia susipina keli aspektai. Visada norėjau dirbti su vokaliste ir kurti labiau dainų struktūroms artimą muziką. Antras dalykas – turiu nemažą audio banką su vokaliniais įrašais. Tiek mano paties, tiek random visokių įrašų, tiek ir tos pačios Sati. Jos balso įrašai buvo brandinti kelerius metus. Dirbau Vlado Dieninio kuruotame projekte „Regėjimo fonas“ kartu su neregiais ir su vienu jų perkūrėme Sati megahitą „Pabudimas“. Iš tų įrašų sesijų buvau prisirašęs įvairių Violetos (Matangi Isha) balsinių kvailiojimų. Kai kuriuos panaudojau „Radio Vilnius“ laidos „Isla to Isla“ džingluose, kai kuriuos – mūsų su Aleksu Suy gamintuose audiovizualiniuose renginių klipuose. Taip sukrito, kad „Akiplėšai“ labai tiko Violetos Sati balsiniai viražai. Juos perkūriau, apvilkau muzikiniu rūbu ir štai gavosi filmo muzika. Paauglystės nostalgijos nejaučiu, nes paauglystėje pjausčiau gitaromis ir buvau ekstremalios muzikos fanas (šypsosi). Sati buvo „ne true“, bet štai kaip viskas apsisuko (juokiasi).
S. Bliuvaitė užsiminė, kad norėtų filmo garso takelį išleisti atskiru albumu. Jei taip iš tikrųjų nutiktų, kaip galėtų vadintis jo kūriniai?
Taip, mes rezgame šią mintį ir, atrodo, kad tikrai realu išleisti OST. O kūriniai vadintųsi darbiniais pavadinimais. Manau, jie žiauriai taiklūs, tiesiog primityvi veiksmo ir nuotaikos verbalizacija. Pavyzdžiui, „Raganų šokis“ arba „Weird dance“. Kai išvysite filmą, šie pavadinimai iškart surezonuos (šypsosi).
Muzika filmui „Akiplėša“ – ne pirmas tavo žingsnis kine. Esi kelių trumpametražių filmų kompozitorius, o 2018-iais sukūrei įsimintiną audio nuotaiką Aistes Zegulytės filmui „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Kas tave labiausiai intriguoja šioje srityje, kur garsas dažniausiai turi taikytis prie vaizdo? Įdomu, jog dar karjeros pradžioje savo kūrybą apibūdinai kaip „kinematografišką“ („Flesh Flash“ interviu Ore.lt, 2013 m.)
Darbas su kino ir teatro muzika yra kaip albumo kūryba – didelės apimties, išsitęsęs laike, pripildytas nuopuolių ir pakilimų. Kartais davarantis iki frustracijos ir besivaidenantis sapnuose. Tai labiausiai ir intriguoja – ieškojimas ir „rakto“ atradimas. Kai jau atsirakina, tuomet apima didelis pasitenkinimas. Bet iki tol sunku pasakyti, kiek dešimčių ar šimtų valandų bus praieškota. Deja, taip, garsas turi taikytis prie vaizdo. Net pati kino gamybos eiga tą padiktuoja – užrakinamas vaizdo montažas, tada pereinama prie kompozitoriaus ir kino garso. Na, bet kinas be muzikos būtų prėskas ir sausas. Muzika suteikia visą skonį ir charakterį. Labai norėčiau, kad daug daugiau dėmesio būtų skiriama kino muzikai. Recenzijose, reviu, pristatymuose, apdovanojimuose ir t.t. Ypač jei tai – autorinė muzika, o ne licencijuota ar pirkta iš garso bankų.
Kokie tavo mėgstami filmai, kuriuose svarbų vaidmenį atlieka muzika?
Labiausiai į mano DNR įsirašęs filmas – Andrzejaus Zulawskio „Possession“. Kompozitoriaus Andrzejaus Korzynskio kurta muzika yra geniali, filmui suteikianti psichotinio spindesio ir šarmo. Geraldo Karglo „Angst“ turbūt būtų antroje vietoje. Įdomiausia, jog filmas buvo sumontuotas pagal Klauso Schulze kurtą OST, o ne atvirkščiai. Dar esu didis japoniško cyberpunk gerbėjas. Shozino Fukui „Rubber‘s Lover“ ir „Pinocchio 964” ar Shinya Tsukamoto „Tetsuo“ – visi šie šedevrai nebūtų tokie, jei ne jų ligota, distopinė, atmosferinė muzika.
Iš naujesnių filmų paminėčiau Yorgoso Lantimoso „Poor Things“ (Jerskin’o Fendrix’o muzika), Džonatano Glazerio „Under the Skin“ (Mica Levi muzika) ir Ario Asterio „Midsommar“ (Bobby Krlic’o muzika). Pastarieji trys yra tobulos vaizdo ir garso simbiozės pavyzdžiai. Labai myliu įtempto siužeto, psichotinę ir vaizdingą muziką. Bet noriu paminėti ir kitą medalio pusę – nepatinka filmai, kuriuose nuolat skamba muzika, kaip, pavyzdžiui, Kristoferio Nolano filmuose. Tai varo iš proto ir atsiduoda gigantomanija (juokiasi).
MUZIKA VISAIP: LEIDYBA, VADYBA IR FETIŠAS
Tavo veikla apima įvairias sritis už muzikos kūrimo ir atlikimo ribų. Kartu su draugais organizavai „Isla“ renginių seriją, vėliau prisidėjo ir vadybinė/leidybinė veikla – „Isla to Isla“ buvo viena įdomiausių nuotykingos muzikos leidyklų, kurios kataloge galima rasti tokius atlikėjus kaip Vladas Dieninis, Jūra Elena Šedytė, Hìldå, punktò, Exoternal ir kt. Susikūrei terpę, kurioje Patricia Kokett galėtų jaustis komfortabiliai?
Taip, „Isla to Isla“ tarsi tapo arena pasireikšti visoms slaptoms užgaidoms ir mintims. Netenkino esami renginiai – padarėme savo, taip, kaip norėjome, kaip įsivaizdavome. Trūko šiuolaikinio nuotykingos ir įdomios muzikos leiblo, kurio akcentas būtų lietuviška muzika – padarėme ir išleidome labai kokybiškos, įdomios muzikos.
Sakytumei – tikras svajonės išsipildymas, deja, vidiniai kivirčai ir nesusipratimai viską nukillino. Na, bet išėjome ant aukštos natos – mums sekėsi labai gerai ir norisi tikėti, kad melomanai šį darinį prisimins kaip sėkmingą ir laisvą nuo visų stereotipų ir puritoniškų suvaržymų. Dar išleisime paskutinį relyzą, Exoternal kasetę, ir galutinai uždarysime leiblą, o renginių nebedarome nuo 2023-ųjų pabaigos.
Pirmojo Patricia Kokett įrašo pristatymas vyko meno erdvėje „Rupert“. Pristatymo tekstą jam parašė meno kuratorius Adomas Narkevičius. Vis dėlto tavo kūrybos garso menu nepavadinsi, o į visą kitą muziką meno pasaulis dažnai žvelgia skeptiškai atlaidžiai kaip į menkavertę kūrybą. Koks tavo asmeninis santykis su menu plačiąja prasme?
Labai gerai prisimenu tą pristatymo koncertą. Buvo jaudulio ir ekstazės iki ausų. Jaučiau, kažkas vyksta, kažkas mezgasi, kad galiojimo termino nėra. Susirinko stebėtinai daug žmonių tiek iš meno, tiek iš undergroundo grietinėlės.
Kur prasideda garso menas, negebu pasakyti (šypsosi), bet žinau, kad kuratoriai ir meno kritikai mėgsta funkcinę muziką ir naktis klubuose (šypsosi). Dienos metu vyksta puritoniškas menkavertės kūrybos plakimas, o nakties metu menkavertė kūryba tampa tramplinu į eskeipizmą. Mano muzika, manau, pernelyg funkcionali, kad būtų garso menas, o iš klubinės pusės – per daug leftfieldinė ir atmosferinė, kad visiškai įgautų klubinės muzikos formą. Tai plaukioju kažkur in between šių dviejų polių. Klube „sueina“ funkcionalios elektroninės muzikos pasirodymai, o labiau reikli, įgalinanti mąstyti ar tiesiog muzika varijuojančiu tempu, tampa nepatogiu iššūkiu eiliniam klubinėtojui. Sąvoka leftfield labai abstrakti ir skirtingame kontekste galima ją skirtingai įveiklinti. Bet, manau, ašinė jos prasmė veikia kaip antipodas funkcionalumui. Menu, be abejo, domiuosi. Lankausi pačiuose įvairiausiuose garsui skirtuose renginiuose. Sakyčiau artimiausią santykį turiu su scenos menais ir kinu.
Kaip suprantu, Patricia Kokett vadybininkas yra… Gediminas Jakubka? Šiandien vos pradedantys atlikėjai iškart mielai krenta į vadybos glėbį. Kodėl nesinori atsiduoti vien kūrybai, o buitį atiduoti vadybai?
Jo, esu ir vadybininkas (juokiasi). Patricia Kokett nėra verslo subjektas, tad visą kontrolę norisi turėti pačiam. Per daugelį metų bendraujant su įvairiais atlikėjais teko prisiklausyti keisčiausių istorijų iš dar keistesnių kontekstų. Vadybai svarbu parduoti – dzin, kas, kaip, kur, kodėl, jeigu mokami geri honorarai ir įkrenta saugus 10-15% booking fee. O su visomis nesąmonėmis susitvarkys pats atlikėjas. Neabsoliutinu, nes turbūt daugiau kartų būna sėkmė ir superinis kontekstas, bet kartais nutinka keistų dalykų. Keliskart ir pats esu atsidūręs nemaloniose situacijose, gerai, kad tik Lietuvoje. Po tokių grojimų krenta nuotaika ir kyla klausimas, kodėl taip atsitiko? Labai džiaugiuosi, kad visus savo pasirodymus užsienyje derinau pats tiesiogiai su organizatoriais. Jie žino mane, o aš turiu galimybę pažinti ir susipažinti. Iš to užsimezga fainas ryšys ir kokybė, paremta nobullshit požiūriu. Laukiau momento, kada mane pakvies antrą kartą, kas jau yra matę/girdėję gyvą pasirodymą. Tai jau vyksta ir tai yra mano, kaip „vadybininko“, pasiekimas.
Gana dažnai koncertuoji užsienyje, todėl gali pažvelgti į mūsų šalį kitais rakursais ir platesniame kontekste. Atrodytų, elektroninės muzikos scena Lietuvoje išties judri ir gyvybinga, čia nuolat groja žinomi pasaulio vardai, tačiau kokybiškus išorinius kontaktus galima suskaičiuoti ant pirštų…
Lietuva yra didžėjų kraštas kalbant apie elektroninę muziką. Yra kelios institucijos, ganėtinai aktyviai formuojančios didžėjus ir jų skambesį. Čia ir atsiveria problema, kad nišinių, įdomių, drąsių, charakteringų atlikėjų yra vienetai. Ypač naujojoje kartoje. Būti balta varna gerokai sudėtingiau nei komfortabiliai būti vienu iš daugelio. Turbūt užsieniui nelabai įdomus tie „vieni iš daugelio“. O būnant balta varna ar, sakykim, marginalu, sunku atlaikyti vienišo vilko statusą. Tačiau tai gali grįžti tam tikru pripažinimu. Tiesą sakant, tai ilgas procesas ir jei tai nėra gyvenimo būdas, gali pasibaigti anstyvame etape. Tik nuoseklus ir užsispyrimu paremtas ėjimas duos vaisių. Lietuvoje pasigendu šviežių gyvai grojančių elektronikų. Kaip ir sakai, Lietuva judri ir gyvybinga, bet, paradoksaliai, stagnuojanti ir užsisukusi kažkokioje kilpoje.
Esi ne tik muzikos kūrėjas ir vadybininkas, bet ir aistringas jos kolekcionierius. Atrodo, šiandien visą pasaulio muziką turime internete, tačiau fizinių laikmenų rinka vis dar gyva. Dar 2014-iais sakei: „jau senokai esu priklausomas nuo fizinės laikmenos ir, man atrodo, tai dar ilgai tęsis.” Kokios šio fetišo priežastys, kodėl tau norisi turėti vieną ar kitą įrašą? Kokie ir kurie tavo kolekcijos egzemplioriai labiausiai džiugina?
Haha, na taip, niekas nepasikeitė, vis dar taip pat mąstau kaip prieš 10 metų (juokiasi). Daug yra priežasčių, kodėl šis fetišas toks gajus. Norisi turėti tai, kas buvo pirminė tiek artisto, tiek leiblo ambicija: leidinio formatas, dizainas, garso kokybė, kartais įmantrūs įpakavimai ir pan. Muzikos įrašas man yra tarsi daug kartų replikuotas meno kūrinys. Tarkim, jo tiražas yra 300 vienetų – turėdamas vieną kopiją esi laimingasis, turintis 1 iš 300 meno kūrinių (šypsosi). Kitas aspektas – fiziškumas, man patinka apčiuopiamybė ir idėja, kad materija degraduoja per laiką. Tačiau jei ją saugai ir atitinkamai prižiūri – jos „galiojimo laikas“ gali būti neribotas. Skaitmena tėra papildinys fiziniam formatui. Gerai, kad ji yra, bet ne ji sudaro esmę.
Mane labiausiai džiugina lietuviškos alternatyvos perlai iš ’90-ųjų laikmečio: „Zona Records“, „Dangus Prod.“, „Fiasko Zone“, „Kablio Muzika“, kai kurie „Bomba Records“ leidiniai, daug įvairių self-relyzų – visas žemėlapis, kuo kvėpavo ir kokius triukšmus leido ką tik Nepriklausomybę atgavusi Lietuva. Taip pat džiugina daug surinktų Klauso Schulze, „Coil“, latvių leiblo „Sturm“, vokiečių „Sameheads C60 series“ įrašų. Be abejo, mane visų pirma džiugina muzika, o po to – jau ir fizinis formatas. Jei pirmiausia domintų fizinis formatas, būčiau tas tipinis kolekcionierius, šluojantis viską iš eilės be jokio kryptingumo.
Savo soc. tinkluose užsiminei, kad 2025-iais iš tavęs galima tikėtis naujos bekompromisinės primordial leftfieldish electronikos ir galbūt naujo leidinio. Gal galėtum plačiau praskleisti ateities uždangą?
Taip, tai tikrai bus bekompromisinė primordial leftfieldish elektronika (šypsosi), o jei rimčiau – nesivaikau absoliučiai jokių tendencijų, todėl kūryba ir bekompromisė. Neadaptuosiu jos idant gaučiau patrauklų pasiūlymą iš mėgstamo leiblo. Bet galbūt unikalus ir savitas braižas pritrauks tą norimą leiblą (juokiasi). Gali taip būti, bet gali ir nebūti. Naujo leidinio įrašai prasidės netrukus. Turiu apie penketą kūrinių, kuriuos norėčiau išleisti. Smalsūs, judrūs, melodingi ir ritmingi trackai kūnui ir protui. Taip apibūdinčiau šitą stadiją.
Gerų įkvėpimų ir iškvėpimų. Dėkoju už pokalbį
Internete:
facebook.com/gediminas.jakubka
Komentarai