Jau vasario 27-kovo 2 dienomis Vilniaus knygų mugėje dešimtą kartą muzikos profesionalus ir mėgėjus į vieną vietą suburs analogų Lietuvoje neturinti AGATA „Muzikos salė“. Jubiliejinėje programoje – ne tik muzika, bet ir svarbios diskusijos apie industrijos ateitį.
Viena jų – „Lithuanian Music’s Future: Local Starts to Global Charts“, skirta Lietuvos muzikos keliui į pasaulinę sceną. Kaip vietiniai kūrėjai gali prasimušti į tarptautinius topus? Kokius iššūkius ir galimybes siūlo globali rinka? Apie tai diskutuos industrijos ekspertai, tarp jų – Charlie Phillipsas, ilgametis muzikos industrijos ir autorių teisių ekspertas iš Jungtinės Karalystės.
Charlie, koks buvo jūsų kelias į muzikos industriją?
Studijavau Artimųjų Rytų istoriją, taigi, mano išsilavinimas nebuvo susijęs su muzika. Tačiau ji visada buvo mano aistra ir hobis – grojau grupėse, dainavau choruose ir mokiausi groti įvairiais instrumentais, todėl turėjau tam tikrą suvokimą. Baigęs studijas nusprendžiau pasiimti laisvus metus ir bandyti įsilieti į muzikos industriją. Laimei, atsitiktinis pažįstamas mane suvedė su žmogumi, kuris vadovavo įrašymo studijai pietų Londone. Prieš tai neturėjau jokių ryšių, todėl pasinaudojau proga pasisemti patirties, nors ir žinojau, kad kelis mėnesius dirbsiu nemokamai. Viskas vyko labai greitai: studijoje dirbome su tokiais grandais kaip „Radiohead“, „Depeche Mode“ ir „The Cure“. Ši patirtis daugiausia išmokė dirbti su žmonėmis, ne tik rūpintis techniniais aspektais. Po daugiau nei metų atėjau į „Capital Radio“ stotį Londone padėti įsteigti jų interneto radiją. 2000-taisiais klausytis radijo internetu dar buvo labai nauja idėja.
Jūsų patirtis labai plati – buvote prodiuseris, lektorius, „The Ivors Academy“, „Worldwide Independent Network“ direktorius, dabar vadovaujate „PTR Strategic“ įmonei, kuri muzikos industrijos atstovams padeda efektyviau valdyti autorines teises. Kuris darbas jums teikė daugiausiai džiaugsmo?
Pagrindinis mano karjeros posūkis įvyko po aštuonerių darbo metų radijuje, taip pat ir „Napster“– internetinėje muzikos failų apsikeitimo platformoje. Supratau, jog man trūksta platesnio, teisinio supratimo, kaip veikia industrija, tad nusprendžiau įgyti teisinę kvalifikaciją. Jaučiau, kad esu pasiklydęs, daug žinau apie kūrybinę pusę, bet nieko apie verslą. Ėmiausi savarankiškai finansuoti metus teisės mokykloje ir tai buvo geriausias sprendimas, kokį kada nors priėmiau. Tai buvo laikas, kai gilinau ne tik teisines žinias apie konstitucinę, Europos, nuosavybės ir sutarčių teisę, bet ir tobulinau savo analitinius bei kalbinius įgūdžius. JK kvalifikacijos procesas yra griežtas, reikalaujantis dviejų metų darbo advokatų kontoroje. Po jų 2009 metais gavau darbą IFPI (Tarptautinė fonogramų gamintojų organizacija), o vėliau praleidau dešimt metų tarptautinėje nepriklausomų leidimų srityje, kol galiausiai įsteigiau savo įmonę „PTR Strategic“. Kiekviena mano karjeros atkarpa buvo vertinga, bet įgytas teisinis išsilavinimas suteikė tvirtą pagrindą ir kontrolę, kurią labiausiai vertinu dabar. Manau, dabartinis mano darbas yra pats prasmingiausias mano karjeroje. „PTR Strategic“ dėka turiu galimybę dirbti su garsiausiais pasaulio atlikėjais ir įrašų kompanijomis, taip pat kylančiais talentais. Vadovaudamas savo organizacijai galiu pasirinkti, su kuo bendradarbiauti, ir tai yra didžiulė privilegija.
Vadovavote ir prestižinei „The Ivors Academy“ – tai organizacija, siekianti apsaugoti dainų tekstų autorių ir kompozitorių teises ir juos edukuoti. Kodėl svarbu šalims turėti tokias nevyriausybines struktūras?
Nors „The Ivors Academy“ yra dainų autorių ir kompozitorių profesinė asociacija, ji nesirūpina kolektyviniais licencijavimais, o tarnauja kaip lobistų organizacija. Ji ypač garsėja „Ivor Novello“ apdovanojimais, kuriuose kasmet pagerbiamas dainų kūrėjų talentas, o laureatai išrenkami muzikos profesionalų balsų dauguma.
Tokias organizacijas turėti yra labai svarbu, nes taip palaikome dialogą ne tik tarp kūrėjų, bet ir su valdžios institucijomis. Pavyzdžiui, šią savaitę, kol lankysiuosi Vilniuje, surengsime susitikimą su politikais, aiškinsime, kaip veikia muzikos industrija ir kokias investavimo galimybes ji gali pasiūlyti. Labai svarbu, kad bet kuri šalis – didelė ar maža – turėtų vieningą balsą, gebantį aiškiai išdėstyti muzikos industrijos poreikius ir iššūkius.
Dabar, kai intensyvėja diskusijos apie dirbtinį intelektą ir autorines teises, ypač svarbu visiems industrijos atstovams sėdėti prie vieno stalo. Sprendimų priėmėjai dažnai klauso tų, kurie turi didžiausius biudžetus (paprastai technologijų įmonių), todėl būtina, kad jaunesni muzikos kūrėjai ir organizacijos taip pat būtų išgirsti.
Mane žavi, kad siekdamos tarptautinio pripažinimo tokios šalys kaip Lietuva panaudoja savo unikalius ne tik muzikos, bet ir žaidimų, kino, choreografijos, scenos dizaino srityse dirbančius talentus. Pavyzdžiui, serialas „Stranger Things“ buvo filmuotas Vilniaus Lukiškių kalėjime, ir šis projektas pasitarnavo kaip papildoma galimybė Lietuvai patekti į pasaulio žemėlapį. Panašiai ir „Eurovizija“ suteikia šalies talentams galimybę pasireikšti, o stipri nevyriausybinė organizacija gali padėti užtikrinti, kad valdžia klausytųsi ir mokytųsi iš šių sėkmių.
Daug dirbate dėl atlikėjų atlygio už jų kūrybos naudojimą. Kaip pasikeitė situacija Jungtinėje Karalystėje? Ar atlikėjams mokama taip pat, kaip prieš 10–15 metų?
Viskas labai pasikeitė, nes 2009 metais apie tai dar mažai kalbėjome. Industriją vis dar išlaikė kompaktinių diskų ir koncertų bilietų pardavimai. Kai atsirado muzikos transliavimo platformos, internetinis radijas, visa industrija buvo priversta mokytis. Staiga visi suprato, kad teisės į muzikos kūrinį ir jo garso įrašą yra atskiros ir už kiekvieną kūrinio sugrojimą turi būti mokami pinigai.
Atlikėjai dabar supranta, kad pareikalavę savo atlygio – ar tai būtų radijo transliacijos, ar kitoks jų muzikos naudojimas – jie gali gauti pajamas, kurios anksčiau buvo paslėptos. Radijas, beje, ypač JK, išlieka pagrindiniu kanalu, o televizijoms dar reiktų pasistengti – čia grojama mažai muzikos. Matau ryškų skirtumą tarp JK ir Lietuvos. Kadangi mano žmona lietuvė, vasaras leidžiame čia. Pastebiu, kad jūsų visuomeninio transliuotojo pokalbių laidos dažnai rodo gyvas grupes arba muzikinius vaizdo klipus – nuo Jessicos Shy ir kitų – suteikdamos platformą tiek žinomiems, tiek pradedantiems atlikėjams. Tuo tarpu pas mus BBC retai kada pristato naujus ar nepriklausomus kūrėjus, eteris skirtas didiesiems žaidėjams.
Ką patartumėte pradedantiems atlikėjams dėl jų muzikos teisių apsaugos šiandieninės industrijos kontekste?
Pirmiausia – kaupti žinias. Reikia suprasti pagrindus – kas tiksliai yra kompozicija, koks skirtumas tarp muzikos kūrinio ir jo atlikimo. Kūrinys turi savo teises, o bet kokio atlikimo garso įrašas – atskiras teises. Jei pats būčiau tai žinojęs anksčiau, manau, būčiau galėjęs dar geriau orientuotis industrijoje ir padėti kitiems.
Tokios organizacijos kaip AGATA privalo paaiškinti, kas iš tikrųjų yra muzika ir kaip veikia šios srities teisinis reguliavimas. Reikia atlikėjus ir visuomenę edukuoti, kad muzika sukuria valstybei tiek meninę, tiek ekonominę vertę. Dar jauniems atlikėjams noriu patarti rasti tikrai verslą išmanančių profesionalų ir klausyti jų patarimų. Yra daug siaubingų istorijų apie atlikėjus, kurie buvo apgauti leidybinių kompanijų ir kitų. Šiandien „rykliai“ nėra tik kostiumuoti vyrai, jie – ir „YouTube“ turinio kūrėjai, siūlantys abejotinus patarimus. Tad išmokite pagrindus, žinokite, kaip galima generuoti pajamas iš kūrybos ir nebijokite kreiptis į vietines organizacijas, saugančias autorines ir gretutines teises.
Pastebėjau, kad net jauni atlikėjai, ypač JAV ir JK, patys kuria savo leidybines ar įrašų kompanijas ar atsiskiria nuo didžiųjų. Kokie yra privalumai ir trūkumai leidžiant muziką pačiam?
Jei leidi įrašus pats, tau reikia dviejų dalykų, kuriuos paprastai suteikia leidėjas: kompetencijos viską valdyti ir lėšų. Tai reiškia, kad reikia investuoti į reklamą, komunikaciją, prodiusavimą. Nors kai kuriems atlikėjams pavyksta tą padaryti, daugumai tiesiog trūksta laiko ar išteklių viską atlikti patiems.
Kita vertus, pastaruosius 10 ar 15 metų buvo įdomu stebėti, kaip atlikėjai atgavo kontrolę, nes dažnai, jei nesi superžvaigždė, leidybinėms kompanijoms esi tik vienas iš daugelio klientų. Smagu matyti tuos, kurie pasitraukia iš tradicinių leidėjų susitarimų ir valdo savo karjerą savo sąlygomis, jei turi tam pajėgumų. Manau, labai padeda tokios muzikos platformos kaip „Bandcamp“ ar „SoundCloud“, kurios teikia išsamią analizę bei rinkodaros priemones, kuria bendruomenę, kurioje muzikos entuziastai padeda vieni kitiems be korporatyvinės įtakos. Galų gale, nesvarbu, ar pasirinksi dirbti su leidėju, ar savarankiškai, viskas priklauso nuo tavo pasiruošimo priimti rizikas.
Kaip, jūsų nuomone, „TikTok“ platforma pakeitė muzikos industriją?
Tai labai platus klausimas, kuriam skirta daugybė mokslinių tyrimų. Mane labiausiai neramina tai, kiek daug įtakos ir galios sutelkta vienos platformos rankose. Tą patį galima sakyti ir apie „Spotify“, bet „TikTok“ principas kitoks – kiekvienas privalo žaisti pagal šios platformos taisykles, nes jai nėra alternatyvų. Ji diktuoja taisykles – pavyzdžiui, kokios trukmės turi būti tavo daina, kad taptų populiaria ir nusprendžia, kiek tau bus už tai sumokėta. „TikTok“ pakeitė ir tai, kiek dėmesio galime skirti muzikai – dainos dabar yra trumpesnės, priedainį girdime daug greičiau. Tačiau manau, kad „TikTok“ nebus amžina ir ją pakeis kitas formatas. Tikiu, kad mes vėl pradėsime mėgautis ilgesne trukme, nes mums atsibos greitas tempas.
Ar jauni atlikėjai, tokiose platformose žaibiškai išgarsėję dėl vienos dainos, gali sukurti ilgalaikę karjerą?
Net ir prieš interneto erą buvo „vieno hito“ atlikėjų, bet sėkmė priklauso nuo jų gebėjimo užmegzti ryšį su tinkama auditorija. Pavyzdžiui, atlikėjas Sealas devyniasdešimtaisiais kartu su mano draugo broliu Adamski išleido hitą „Killer“. Ta daina Sealui atvėrė daugybę durų – jis rado savo klausytojus ir netapo tik vieno hito atlikėju, turėjo puikią karjerą.
Viral momentas gali suteikti pradinį postūmį, bet užtikrinti tinkamą kūrybos monetizaciją gali būti sunku. Kita vertus, yra ir šviesioji „TikTok“ pusė – labai įdomu stebėti, kaip senos dainos įgauna antrą gyvenimą, tarkim, „Fleetwood Mac“ legendinis kūrinys „Dreams“. Tie atlikėjai jau turėjo įspūdingą karjerą, kurią sukūrė gyvi pasirodymai ir ilgalaikis auditorijos įsitraukimas, todėl jų sugrįžimas „TikTok“ atrodo autentiškas, neforsuotas.
Šią savaitę „Muzikos salėje“ diskutuosite apie tai, kaip vietines žvaigždes išplukdyti į platesnius vandenis. Neatskleidžiant viso pokalbio, noriu trumpai paklausti apie televizijos talentų šou, tokių kaip „X Faktorius“ ar „Balsas“ skirtumus JK ir Lietuvoje. Dauguma laimėtojų JK tampa pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip manote, kodėl sunku lietuviškų projektų laimėtojus paversti tokiais?
Populiariosios muzikos pasaulio „varomoji“ kalba yra anglų, todėl dažnai nepastebime puikios muzikos kitomis kalbomis. Tačiau svarbiausia yra tai, kaip galingi muzikos industrijos žaidėjai – vadybininkai ir leidybinės kompanijos – dirba tose šalyse. Tokie šou, bent jau JK ar JAV, nėra tik apie talentą; tai priemonė rasti žvaigždes, iš kurių bus sukurtas geras produktas. Pavyzdžiui, „One Direction“ nelaimėjo „X Faktoriaus“, bet buvo paversti pasaulinėmis superžvaigždėmis, turinčiomis didžiųjų leidybinių kompanijų palaikymą, kuris padėjo padaryti tarptautinę reklamą ir paversti juos fenomenu. Tai nebuvo organiška karjera, veikiau strategiškas, kruopščiu planavimu ir pinigais paremtas rezultatas. Bet tikiu, kad tokia formulė pamažu nusibosta auditorijai, nes pasikartojančios neatrastų talentų, dirbančių kavinėje ar statybose, istorijos tampa nuspėjamos.
Charlie Phillipsas dalyvaus diskusijoje „Lithuanian Music’s Future: Local Starts to Global Charts“ vasario 28 d. 12:00, „Muzikos salės“ pokalbių scenoje, parodų ir kongresų centre „LITEXPO“. Daugiau informacijos: www.muzikossale.lt
Komentarai