Rytis Cicinas yra… ne, ne Dievas. Jis yra Elvis Preslis, tik lietuviškas (gal net truputį čiogoniškas). Ir nuoširdus. Todėl jis Vilniaus Sporto Rūmų užkulisuose rūko cigaretes. Viena po kitos. Žvilgčioja į veidrodį. Čiupčioja už nosies ir… ką gi, labai lyriškas momentas… prieš lipdamas į sceną ŽEGNOJASI. Dar sekundė, dar vienas vakaro vedėjo Kazlo bajeris…
Ir ką jūs manote? Šeši tūkstančiai pigiausio Lietuvos mobiliojo ryšio tinklo vartotojų pratrūksta. Kai kas iš jų laiko rankose P-L-A-K-A-T-U-S, o Rytis žeria savo trumpą ir efektingą, tiek metų treniruotą estradinę programą: “Paryžių”, “Gimtadienį – švęsksudraugais” ir netgi prašmatnų popuri su fenomenaliąja “Neliesk mano Damos, neliesk”. Staiga suvoki, kad jau 2002-ieji, ir kad Rytis Cicinas kažin kaip bet užtikrintai tapo svarbiausiu ant scenos sugebančiu užlipti lietuviu. Kita vertus, prieš tris metus šventės organizatoriaus “Tele2” nebuvo iš viso, o mobiliuoju galėjo skambinti ne kiekvienas. Tačiau tada Cicinas buvo baisus baisus monstras, kuris nuoširdžiai linksmino įvairaus amžiaus provincijos moteris. Ir kas pasikeitė? Nieko?
Be to, vakare grojo BIPLAN (labai gaila, bet be naujo būgnininko solo nebuvo nieko naujo, įdomaus ar energingo) bei MANGO (energingi šokiai, bet nieko įdomaus ir naujo). Tačiau kai Cicinas užlipo pritarti paskutinei jaunų moterų iš Klaipėdos atliekamai dainai “Švieski man vėl”, visi greičiausiai žiūrėjo tik į jį.
“Kas toliau? Kas dar bus sumažintas ar padidintas? Tik ne Cicinas. Jis ir toliau turės už ką išsinuomoti vienintelį šalyje limuziną ”, aiškinau aš sau pačiam naktyje eidamas iš koncerto.
Komentarai