Todėl penktadienio vakarą (biželio 14 d.) stovime eilėje prie Gravity klubo durų – netrukus čia turėtų prasidėti vienos originaliausių Rusijos elektroninės muzikos grupių koncertas. Klubas beveik pilnas, šiąnakt čia daugiau nei įprasta girdėti rusų kalba. Tarp šokių muzikos gerbėjų šmėsčioja Lietuvos popkultūros atstovų veidai – kažkada tuo garsėjo netoliese merdintis Muzikos angaras… Tačiau šįkart mano objektas ne mūsų miestelio siuvėjai ir jų manekenės, o du paprasti, bet neprasti rebiatos iš Rusijos. Du Olegai. Gitarkinas ir Kostrovas. Nozh Dlia Frau Muller.
Grupė į Vilnių atvažiavo tik iš antro karto, kadangi pirmąjį kartą kažkur dingo Kostrovo užsienio pasas. Anot muzikantų, “tik per didelius vargus ir “blatą” mums pavyko gauti vizas”. Be Lietuvos kultūros atašė Rusijoje Juozo Budraičio įsikišimo, vargu ar būtume sulaukę “peilių” ir šįkart. “Ko gi jūs iš karto nesakėte, kad nuo Budraičio?” – stebėjosi ambasados darbuotojai. Gitarkinas liūdnai pastebi: “Keistas ažiotažas – visi nori čia važiuoti, o traukiniai pustuščiai. Taip nieko nebus…” Tiesa, kiti šaltiniai tvirtina, kad muzikantai ambasadoje sukėlė tokį “performansą”, kad kitą kartą į ambasadą turėjo eiti jų vadybininkas.
Ir štai mažoje klubo scenoje – prie elektronikos prietaisų palinkęs santūrusis Kostrovas ir bosine gitara svajingas melodijas vinguriuojantis “poetas” (kažkada rašė eiles) Gitarkinas. Abu kukliai nuleidę akis virš valandos šokdina visą klubą.
Niekam ne paslaptis, jog daugelis šiandieninių atlikėjų naudojasi tuo, kas jau sukurta. Graži praeities melodija apvelkama šiuolaikiniu ritmu ir vėl bandoma parduoti. Kažkada žymios popgrupės Duran Duran lyderis Simonas Le Bonas sakė: “Visa muzika jau yra sugrota, tačiau dar ne visi pinigai už ją paimti”. Tokios madingos grupės kaip Mumyi Trol ar Blestiaščyje neretai “pasiskolina” kokią nors 60-70-aisiais išpopuliarėjusią melodiją ar idėją. Kiekviename Nozh Dlia Frau Muller kūrinyje galima rasti 50 ar net 100 tokių praeities atgarsių, tačiau skirtumas tas, kad jų veiduose spindi ironiškos šypsenos ir jie neapsimetinėja rimtais muzikantais.
Gitarkinas: “Taip, grojam tokį “yziaką”, kaip tarpusavyje vadinam. Galima netgi būtų pavadinti easy-punk. Iš tikrųjų, labai geras apibūdinimas. Mes esam labai blogi muzikantai ir negalim kurti kažkokių šedevrų. Tenka visiems sakyti, kad toks mūsų stilius, o iš tikrųjų nieko kito padaryti ir negalim.”
Santūrusis Kostrovas, kiek nustebęs žiūri į kolegą ir priduria: “Ne, galim padaryti ir kitaip, visą laiką darom kitaip, tiesiog priėjimas prie viso to – vienas. Ne tai, kad pasityčiojimas, bet savotiškas “tiap-liap”. Vis dėlto esam pasiekę tam tikrą lygį ir tas mūsų “tiap-liap” primena kažką įdomaus.”
Gitarkinas, tuo tarpu, įsivažiuoja: “Tai sako, jog mes esam labai talentingi žmonės – galim viską daryti viena koja ir kažkas išeina. Manau, mūsų muzika iki galo dar neatrasta, po kiek laiko žmonės supras. Turiu omenyje muziką pagal mūsų receptūrą. “Mūsų” – tai mūsų dviejų, visa kita mums – ne mūsų. Mums nėra nieko švento.” Kostrovui belieka kukliai nutylėti.
Stebėtina, kaip du tokie skirtingi žmonės sugeba sutarti. Juolab, kad Gitarkinas yra iš Piterio, o Kostrovas – iš Maskvos. Pas mus sakoma “Vilnius-Kaunas – šūdas gaunas”, o kaip su Piteriu ir Maskva?
Gitarkinas: “Egzistuoja daugybė mistinių istorijų, kad Piteris – intelektualų ir estetų miestas, o Maskva – “kalbasnaja stolica klasnaja”. Nemėgstu Piterio, Maskvos, tiesą sakant, irgi nelabai. Tačiau gerbiu Maskvą, nes šis miestas užtikrina mano finansinę gerovę, o Piteryje neįmanoma uždirbti iš muzikos ir iš viso tai yra miręs miestas. Jis lyg ir labai geras, bet tuo pačiu ir labai periferinis. Taip, mieste daug klubų, tačiau jie iki šiol muzikantams nenori mokėti. Kalbant apie techno ar elektronines grupes, tai jie iš viso vargšai. Nors ir Maskvoje panašiai. Mes – viena iš nedaugelio elektroninių grupių, kurios įsigudrina gastroliuoti be didelio šou ir reklamos.”
Gal todėl, kad NDFM – ne visai elektroninė grupė?
Gitarkinas: “Mes linkę save vadinti elektronine grupe. Naudojamės šiuolaikinėmis priemonėmis, tačiau skirtingai nuo kitų, mums pavyko atrasti savo laiką. Nes naudojame praeitį, metančią šešėlį ant ateities, o tame šešėlyje mes ir slepiamės.” Pagautas, kad taip jis kalbėjo kitame interviu prieš kelis metus, Gitarkinas juokiasi: “Žinoma, nieko naujo sugalvoti jau nebegaliu, tai ir kartoju”.
Kostrovas: “Praeities aktorių ir dainininkų balsai yra mūsų leidimas į ateitį. Tai mūsų mėgstamos aktorės (Marilyn Monroe, Marlene Dietrich, Klaudija Šulženko, Sara Leander – red. pastaba), mes jas “atgaivinam” ir suteikiam naują kvėpavimą. Neturim nei vokalisto, nei vokalistės ir tai vienintelis būdas atrasti linksmus, pačius optimistiškiausius, balsus ir naudoti vietoje mūsų menamų dainininkų. Ir mums geriau ir jums malonu.”
Gitarkinas: “Naudodamiesi šiais savotiškais kodais, galime nemokamai valgyti restoranuose ir gyventi prabangiuose viešbučiuose.”
NDFM drąsiai eksperimentuoja su ritmu ir į klausytojų ausis pila smagų break beat, jungle, house muzikos kokteilį. Anot muzikantų, kurdami post easy listening muzikos stilių, tuo pačiu jį ir parodijuoja. Jie netgi sako, kad dažnai parodija yra geriau nei originalas.
Kostrovas: “Jei žmonės mokytųsi ne pagal originalus, o pagal parodijas, tai iš jų išeitų tikri vaikiai panašūs į mus. Labai linksmi.”
Gitarkinas: “Turime omenyje parodiją ne tik muzikoje, bet ir visur kitur. Visi šiuolaikiniai žanrai yra labai sukaustyti klišių. Parodijuojančių atlikėjų iš tikrųjų yra labai daug, tačiau jie bijo prisipažinti ir daro viską rimtais veidais. Tada parodija, žinoma, nesuveikia. Tarkim, sovietinė estrada ar sovietinis repas – pačios tikriausios, labai juokingos, parodijos. Mes kuriam parodijas ne iš kažkokių konkrečių kūrinių (nors atsitinka ir taip), o iš viso kažkada egzistavusio žanro. Mes jį praleidžiam per savotišką filtrą ir išeina, kad mūsų muzika yra šiuolaikinė, bet tuo pačiu ji visai ne šiuolaikinė. Tai yra mes parodijuojam, ne, ne…”
Savo išvedžiojimuose pasiklydusį draugą vėl gelbsti Kostrovas: “Žodžiu, mes grojam šiuolaikinę muziką retro garsais. Parodijuojam techno muziką.”
Ką galvojat apie jau uždarytas interneto svetaines Napster ar Audiogalaxy, kur galima rasti įvairiausios muzikos “empėtrioškių”, tarp jų ir jūsų kūrybą?
Gitarkinas: “Mp3 toleruojam, kol tai yra kažkoks demo ar koncertinis nelabai geros kokybės įrašas. Tokių įrašų pasiklausius, galima jau ir pirkti diską. O šiaip piratai mums nepatinka, nes dėl jų mes už albumus gaunam daug mažiau pinigų nei už koncertus. Kvaila, kad už vieną koncertą gaunam daugiau nei už, pavyzdžiui, metus kurtą/įrašinėtą albumą.”
Nozh Dlia Frau Muller. Geriausi “taip-liap” specialistai pasaulyje. Ir, ko gero, geriausia Rusijos grupė šiuo metu.
Komentarai