Liepos 24 dieną Kaune M.Žilinsko Dailės galerijos video salėje įvyko kokių trijų valandų post-industrial/post-rock muzikos ir vaizdų performansas, organizuotas Šiuolaikinio Meno Informacijos Centro (ŠMIC), ir toliau sėkmingai palaikančio multimedia pulsą. Renginys sukosi aplink pora mūsų tautiečių ir svečią iš Japonijos – Kouhnei Matsunaga.
Deguonies salėje trūko, o užtat publikos ir spaudos atstovų – atvirkščiai. Video salė buvo sausakimška ir tai kėlė nemažą nuostabą. Vidurvasaris, gal kokie +25 laipsniai šilumos, o čia, še tau kad nori – beveik visos kėdės užimtos. Galima numanyti, kad tam daugiausia įtakos turėjo projekto dalyviai ir jų pristatyta programa. Žadėtas live-show įvyko, nors muzikantai normalaus sound cheko atlikti ir nespėjo.
Pirmasis grojo Darius Čiūta, jau senokai atstovaujantis eat-some-noise muzikinę sceną ir užsiimantis garso konstravimu, dekonstravimu, filtravimu bei kitokiais akustiniais eksperimentais. Pasirodymas labiau panašėjo į informatikos studento laboratorinio darbo atsiskaitymą. Nulis emocijų ir maksimalus dėmesys monitoriaus ekranui. Čia jau elektronikų stilius de facto. Jo muzika – tai suskaldyti, struktūriškai apdoroti ir galybę kartų filtruoti monotoniški garsai. Konceptualu, net labai.
Antrasis pasirodė Juozas Milašius – vienas įdomiausių ir kūrybingiausių Lietuvos muzikantų. Jo muzikinė biografija labai spalvinga, pilna loco projektų. Bendradarbiavimas su Petru Vyšniausku, Vladimiru Tarasovu, Leonidu Šinkarenka, keletas sėkmingų albumų. Šįkart jis pasirodė muzikiniame post-rock ar tai neo-noise amplua. Pastaruoju metu muzikantas nemažai dėmesio skiria kompiuteriu generuojamiems garsams, triukšmams ir naujo skambesio ieškojimams. Tai akivaizdi glaudus bendradarbiavimo su Dariumi Čiūta pasekmė.
Pasirodymo metu J. Milašius itin laisvai elgėsi, scenoje buvo emocionaliausias. Gitara buvo kilnojama, brūžinama, džeržginama. Žodžiu, visaip kaip, tik ne taip kaip visiems įprasta. Žiūrėti ir klausytis buvo visai smagu, bent jau tame kontekste.
Vietomis net kilo šiokių tokių asociacijų su amžinatilsį Jimi Hendrixu.
Svečias iš Japonijos Lietuvoje atsirado draugystės ir bendradarbiavimo ryšių dėka – į savo paskutinį albumą-kompiliaciją “Love/Das dreidimensionale Mobiusband” įdėjo D. Čiūtos ir J. Milašius kompozicijas. Japoną nustebino lietuvių sukurta muzika. Kitas žingsnis buvo bendras šių trijų atlikėjų pasirodymas, o kartu ir albumo pristatymas.
Kalbant apie Kouhei Matsunaga, reikia paminėti, kad tai žinoma asmenybė ekstremalios industrinės-elektroninės muzikos pasaulyje, savotiškas šios krypties lyderis. Nors pataruoju metu irgi ieškantis naujo skambesio ir bėgantis nuo sau įprastų muzikinių formų.
Trijulė pateikė publikai elektroakustinį eksperimentą paįvairintą vizualizacijomis (RÜT RÜT) ir totaliai išblaškantį chillines vasaros nuotaikas. Be jokios pompastikos ir tik už niekingus penkis litus. Po pasirodymo Kaune projektas dar turėjo būti pristatytas Vilniuje bei Palangoje.
Komentarai