Ar kas nors iš jūsų girdėjo apie taip vadinamą “post-clubbing” fenomeną? Kad, atseit, šokių muzika “užkniso juodai”. Todėl pavargę “klaberiai” sėdi namuose ir klauso akustinių baladžių. Arba priešingai – grįžta į paprastus barus prie viskio taurių ir bokalų. Kur skamba maištingas rokenrolas. Atseit.
Na, aš Londone buvau matęs “indie nights”, kur babajus po koncerto miniai suka įvairius STONE ROSES, BRMC ir r’n’b hitukus. Bet Lietuvoje, kur rokas – dar didesnis “neformatas”, nei šokių muzika? Praėjusią savaitę radau tokį renginį “Ore” kalendoriuje. Vėliau gavau ir flajerį, ant kurio buvo pavaizduotas kažin koks persigandęs škotas. Ant jo buvo parašyta scotish indie vs lithuanian indie . Sprendžiant iš jo, vakarėlyje turėjo būti grojama į pop-roko grupę TRAVIS panaši muzika.
Pagal jį susiradau šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinės sostinės Senamiesčio arterijos esantį pubiuką “Pegasas”. Jo pirmasis kambarys nieko naujo nežadėjo, teko nusileisti į rūsį. Apačioje buvo šauniai vėsu, palyginus su lauke stovėjusiu karščiu. Kampe stovėjo sofa, ant jos – “Švyturio” žurnalas. Prie vieno stalo keturios merginos valgė kažin kokį nacionalinį patiekalą. Kitame kampe pamačiau tokią kaip ir pakylą, prie kurios stovėjo du vyrukai, fone degė užrašas “Mašina veikia”. Vaikinai uždėjo Barry White (?!), kurį greitai pakeitė senos “Kardiofono” ir “Foje” plokštelės (būtent plokštelės, nors didžėjus turėjo ir krūvą CD iš kurios sunkiai rinkosi gabalus). Nusprendžiau, kad vakarėlis dar neprasidėjo.
Kai sugrįžau atgal, rūsyje jau švietė šviesos ir pasieniais sėdėjo spalvingi personažai. Vakaro didžėjus, matytas iš “lounge” vakarėlių, jau buvo pastebimai atkutęs, rūkė cigareyę ir linksmai mosavo rankomis pažįstamai publikai. Jis uždėjo mano neseniai atsisiųstą merginų iš YEAH YEAH YEAHS perliuką “Rich”, paskui perėjo prie PLACEBO ir įvairių prieš dešimt metų girdėtų roko hitų. Viršuje užsisakiau firminio šios aludės “Pegaso” alaus. Jis pasirodė esąs tarsi lengvas kaip vanduo, tačiau kietas kaip geležis. Visą laiką galvojau, kad rūsyje pasirodys škotai su sijonais, tačiau taip neatsitiko, ir aš išėjau prasivaikščioti po Senamiestį.
Į rūsį grįžus trečią kartą, savo kompaktų kolekcija demonstravos tatuiruotas ir barzdotas vyrukas. Man jis ir jo kompanija buvo gerai matyta iš legendinio pankų “Green” klubo, su kuriuo mane sieja šilti prisiminimai. Domas (jei neklystu) grojo daug ska, melodingo pankroko (pasirodo, pankai yra padarę netgi THE SMITHS koverius), o geriausia – daug keistų, rokavų ir negirdėtų lietuviškų gabalų. Man pasirodė, kad girdžiu LIPNIUS MACHARADŽOS PIRŠTUS :). Muzika buvo tokia energinga, kad vėl išbėgau lauk. Tačiau, keli vaikinai kampe tuo metu visai ramiai žaidė šachmatais (?!)
Kiek suėjęs kur kitur, į rokotekos paslaptį grįžau jau prieš dvyliką. (Po velnių, kur merginos???) DJ Px jau grojo “Romeo ir Juliet” garso takelį. “Celtic” šį kartą atstovaujantys kažin kokie lietuviai didžėjui gale įbruko kažin kokį garso takelį, kur pagal gerą seną rokenrolą buvo staugiama “Go Bonnie Scotland Go!!!”. Na ką, škotiško ir lietuviško indie tikrai buvo. Kol vaikinai krovėsi aparatūrą, baigiau šį kartą jau kažkokio avietinio alaus bokaliuką. Televizorius ant sienos parodė žinias su “Noir Desir” vokalisto tragedija, o paskui perėjo į vieną mėgstamiausių mano filmų “Parodyk man meilę” (arba “Fucking Amal”, jei norite).
Įdomu, jie pratęs dar šitą eksperimentą?
Komentarai