Klausimas: ką daryti lietuviui, atsidūrusiam šalyje, kurios krepšinio rinktinė praeitą rudenį pasižymėjo tik vienu nuopelnu – vos neaplošė mūsiškių Stokholme?
Latviams krepšinis nė motais – jie mieliau plyšauja ledo ritulio arenoje, o nuo nelabai senų laikų – futbolo stadione.
Lietuviui belieka pasikarti. Galima iki paryčių piratauti prie teliko ir žudytis iš nevilties, kad nė vienas iš 55 kabelinės TV kanalų nerodo krepšio. Galima rautis plaukus kaskart, kai stebuklingai išnirusius krepšinio aikštelės vaizdus praryja TV sniegas, o sugrąžina prispangusių sveikinimų koncerto vedėjų porelės pavidalu… Galima guostis draugų skambučiais, kai siaubiamo miesto fone pasigirsta vargais negalais išartikuliuojamas „meees laimėėė-JOM!“
Galima guostis tuo, kad latviai olimpiadoje nieko doro neišlošė.
“Utonuli…“, – sausai leptelėjo kažkurios kafejnicos padavėja, dėstydama savo požiūrį į latvių plaukikų pasirodymą Atėnuose.
O galima guostis ir tuo, kad Ryga – pramogų nestokojantis miestas.
Man, ne savo valia palaidojusiai krepšinį ir tautinę savimonę, pasiūloma labai nebloga alternatyva – tarptautinis kino festivalis „Baltijas perle“.
Tad 10 dienų, sukrėtusių Rygą
Be ironijos.
Rugpjūčio 22-31 dienomis vykęs kino festivalis „Baltijos perlas“ – graži, jau 10 metų Latvijos sostinėje besitęsianti kino tradicija. Jubiliejinio festivalio epicentras – tarp rėkiančių kazino neonų pasislėpęs kino teatras visai neįmantriu pavadinimu „Ryga“. Senas (netrukus švęsiantis 70-metį) ir išlaikęs turborafinuotą XX amžiaus pradžios retro stilių: panorėję, kino teatro fojė galite išsidrėbti ant senoviniu gobelenu aptrauktos sofos. Cigaretę greičiausiai užgesinsite į antikvarinio amūro pakaušį, o nusprendę pasiganyti po šonines navas, pasijusite lyg nužengę į namą ant užkeiktos kalvos. Milžiniškas kino afišas čia iki šiol teplioja etatiniai kino dailininkai – kokią nors Nicole Kidman apdovanodami, švelniai tariant, paryškintu makiažu, o Jude Law pripaišydami tokias akis, kad palyginus su Bazedovo ligos iliustracija 7-os klasės biologijos vadovėlyje vargiai rastum 10 skirtumų…
Freskos ant lubų ir kažkokios trenktos palmės palei žydrąjį ekraną…
Į realybę sugrąžina į rankas brukamos ausinės: kiekvienas filmas verčiamas sinchroniškai – į latvių ir rusų kalbą. Be abejo, galima tikėtis ir subtitrų, jei ne angliškų, tai būtinai latviškų ir rusiškų vienu metu – čia taip įprasta, idant neverktų amžinai engiama didžiausia tautinė mažuma. Nesvarbu, kad tekstas dengia trečdalį ekrano.
Į festivalio programą įtraukta daugiau nei 60 filmų. Organizatorių teigimu, tai geriausios 2003-2004 m. kino juostos. Nepasiginčysi: kone kiekvienas festivalyje parodytas filmas yra pelnęs bent po vieną reikšmingiausių Europos kino forumų apdovanojimą. Jūsų valia rinktis kino seansą – saloninę prancūzišką dramą ar egzotiškos prievartos pritvinkusį rytietišką trilerį.
There we go, day one…
Arbatėlė
Louis Malle, Francois Truffaut, jauna ir graži Jeanne Moreau, juokingas Jean -Paul Belmondo pačiame jėgų žydėjime, „Žiulis ir Džimas“, visiškai jaunas velionės Marie tėvelis Jeanas Lois Trintignantas ir t.t.
Festivalis startavo filmais, kurie seniai įtraukti į auksinį kino klasikos fondą. Jei būčiau ėjusi lažybų, kad salės bus pustuštės, būčiau kišusi sausai: kol žalias jaunimėlis trinasi kilometrinėse eilėse prie bilietų, tiek mažąją, tiek didžiąją kino teatro „Ryga“ sales šturmuoja melomanai.
“Welcome to my country!“, – dainavo auksaburniai PRĀTA VETRA berniukai, kurių angliškas pavadinimas BRAINSTORM nedažnam latviui ką nors sako.
Sveiki atvykę į šalį, kur per mėnesį kino teatruose apsilanko daugiau žmonių nei Lietuvoje per visus metus.
Aplodismentai barbarams
Antrosios dienos programą pradėjo nuobodokas vokiečių ir olandų produktas „Rosentrasse“. Vienintelė filme sublizgėjusi pagrindinio vaidmens atlikėja Katja Riemann 2003 m. užsidirbo pagrindinį Venecijos kino festivalio prizą. Tačiau žydų genocido istoriją 666-uoju aspektu teko stebėti pustuštėje salėje, kur podraug su filmo herojėmis – grynakraujėmis arijų moterimis, gulusiomis kryžiumi po gestapo motociklais vardan savo vyrų žydų, šniurkščiojo dar kelios moterytės.
Tikrąjį anšlagą sukėlė kanadiečių šedevriukas „Barbarų invazija. Amerikos imperijos saulėlydis 2“ (2004 m. „Oskaras“ geriausiam užsienio filmui, Kanų festivalio prizas už geriausią scenarijų ir dar aibės visokių odžių, baladžių, ditirambų irgi bet nominacijų). Filmo pradžioje juokeliai iš „mikliųjų rankelių“ krašto publiką varė į isteriją: žmonės žviegė lyg būtų gerai apsirūkę, kaip ir pagrindinis filmo herojus, pro heroino miglą mirtį pasitinkantis profesorius hedonistas. Filmui įpusėjus žvengimas evoliucionavosi į kapų tylą, o pasibaigus k/t „Ryga“ sienas drebino aplodismentai užgesusiam ekranui.
Organizatoriai mikliai pasirūpino papildomais „Les invasions barbares“ seansais.
Šiukšlynų arabeskos
Arba du kardinaliai skirtingi kino pavyzdžiai iš šalies, kurios visiškai nežinoma kovotoja už demokratiją ir žmogaus teises pernai gavo Nobelio taikos premiją.
Kurios religinis vadas ajatola Chomeinis pasmerkė myriop Indijos literatūros magą Salmaną Rushdie (tai buvo seniai; lietuviškai išleidus garsiausius Rushdie “blockbusterius” magija išgaravo, bet tai jau visai kita istorija).
Šalis, kuri ribojasi su šių dienų apokalipsės vieta Iraku, ir labai panašiai vadinasi.
Iranas nenustoja stebinti. Šįkart – unikaliais kino pavyzdžiais.
Vienas tituluočiausių Irano režisierių Jafaras Panahi už filmą „Crimson Gold“ 2003 m. gavo specialųjį Kanų festivalio žiuri prizą.
Irano kino meistrai apskritai gali didžiuotis sugebėjimu socialines dramas ir tragedijas sutirštinti taip, kad galutinis rezultatas kerta per visus įmanomus receptorius. Panašiai ir čia.
Ir viskas čia keista: kalnų fone dygstantys Teherano blokai, prabanga marmuriniuose naujųjų iraniečių apartamentuose; keistai atrodo storas picos išvežiotojas, visų svoriu besitėškiantis į visai nekukliai 18-ame dangoraižio aukšte įtaisytą baseinėlį. O kitą dieną nusišaunantis juvelyrinėje parduotuvėje.
Festivalio didysis atradimas – žinomo tenykščio kino kūrėjų klano atstovė, Irano kino klasiko Mohseno Makhmalbafo atžala Samira Makhmalbaf (atsargiai, – nenusilaužkite liežuvio). Pasekusi tėvo pėdomis 23 metų mergina sukūrė savo amžiui stebėtinai brandų poetinės dokumentikos pavyzdį, subtilią šiandieninio Afganistano gyvenimo kroniką „At Five in the Afternoon“, prie kurios (suprantama) nagus prikišo ir jos genialusis tėtušis. Filmas laimėjo specialųjį Kanų žiuri prizą ir buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“.
Federico Garcia Lorca poezijos motyvais ir keistą jausmą skrandyje sukeliančių dykynių vaizdais persunktas filmas labiau komiškas nei tragiškas. Juodas iranietiškas čadras, ankstesniame filme maskuojančias jei ne musulmonišką pamaldumą, tai ekstravagantiškus Versace skudurėlius, keičia dangaus žydrumo burkos. Po jomis Afganistano gražuolės slepia ne tik veidus, bet ir aukštakulnius batelius! Jos svajoja tapti prezidentėmis ir šventai tiki, kad rinkiminė kampanija prasideda nuo fotosesijos. Visa tai vyksta slapčia nuo fanatikų tėvų, kurie, siaučiant sausrai, paskutinį vandenį sunaudoja apsiplovimui prieš maldą už Šventąjį Osamą.
Jeigu ką, neapsieita be grynai anekdotinių situacijų.
Afganistanietė klausia sąjungininkų kario, tokio papūstažandžio prancūzo: “Kodėl jūs čia?” Sveikas kaip ridikas vaikinukas išpučia akis ir atsako: “O jūs?” Mergina informuoja: “Mes čia gyvenam”.
Abiejų anglų kalba vienodai žiauriai laužyta.
Kai klasikinis kinas miršta
O Peter Greenaway visada tvirtino, kad vieną gražią dieną taip ir bus. Rygoje buvo pristatyta Greenaway begalinė istorija, mažutė epopėjos „Tulse Luper Suitcases“ dalis.
Dėmesio – interaktyvusis kinas.
Devynių valandų ciklas padalintas į tris dalis, dvi iš jų buvo galima pamatyti Rygoje. „Talsas Luperis“ – tai ir DVD projektas, ir TV serialas, kuriamas visiškai prisitaikant prie konkrečios šalies gyvenimo konteksto. Tai interneto puslapis su krūva dukterinių saitų, knyga ir dar daug daug įvairiais būdais vartojamų masinės komunikacijos priemonių, kurių pagalba manierizmo karalius užsibrėžė padaryti nei daug, nei mažai – atpasakoti XX amžiaus istoriją (žinia, ši manija kamuoja nemažai ambicingų šiuolaikinio meno atstovų).
Nuo tada, kai buvo išrastas uranas, iki pat Berlyno sienos griuvimo Talsas Luperis trankosi po kalėjimus ir spėja užgyventi tiek mantos, kad ši vargiai besutelpa į 92 lagaminus.
92 – urano numeris periodinėje cheminių elementų lentelėje. Filme, kurį sudaro 92 epizodai, vaidina 92 aktoriai. Gordijo mazgas, painiojamas kaligrafijos, spalvų, ekranų, abėcėlių, kodų pagalba.
Iš pokalbio su viena pažįstama este: nusispjovusi į santūrumą, kuriuo garsėja jos tėvynainiai, mergina grąžė rankas ir iškalbingais gestais aiškino, koks keistas dalykas jai pasirodė „Talsas Luperis“.
Ko gero, jos žodžiai tobulai nusako statistinio kino žiūrovo reakciją į Greenaway‘aus projektą: „I didn‘t like it, but I was happy to see it“:)
Momentinio šoko terapija: „Um filme falado“
Portugalų kino metro Manoelio Oliveiros „Kalbantis filmas“ tapo savotiška festivalio sensacija. Spėju, kad 2/3 sausakimšoje kino teatro salėje sėdėjusių žmonių atžygiavo pasimėgauti dviejų superžvaigždžių duetu. Tačiau jokio dueto nebuvo. Catherine Deneuve ir Johno Malkovichiaus aktoriniu meistriškumu žavėtis teko labai neilgai: solo partiją šiame filme griežė „etatinė“ Oliveiros aktorė ir jo kraštietė Leonor Silveira. Tiksliau, muzika šito nepavadinsi.
Teorija, teigianti, kad melagių pasakomis žmonės patiki greičiau nei tiesa pasitvirtino 100 procentų. Tiesioginė Oliveiros kalba buvo palaikyta miela metafora.
Kalbančiame filme žmonės tik kalba. O istorijų buvo siaubingai daug: apie Graikiją – mūsų civilizacijos lopšį, ir apie Pompėjos žlugimą. Apie musulmonus ir krikščionis. Apie tai, kodėl pravoslavai žegnojasi trimis pirštais.
Apie tai, kad niekas, išskyrus graikus, šiame pasaulyje nebemoka kalbėti graikiškai. Ir apie tai, kad graikai, deja, dažniausiai nekalba jokia kita kalba, išskyrus gimtąją.
Pašnekovai plepėjo tai viena, tai skirtingomis kalbomis. Kalbėdami skirtingomis kalbomis, jie vienas kitą idealiai suprato.
Babelio bokštas, ką ir besakyti.
Ilgiausi statiški planai, tai dvi, tai keturios kalbančios galvos, ir festivalis patyrė pirmuosius nuostolius: milžiniškam filmo tekstui vos įpusėjus, salę ėmė palikinėti žiūrovai.
O kulminacija ir atomazga įvyko maždaug per 2 paskutiniąsias filmo minutes.
Didžiausias filmo šnekutes susprogdino teroristai. Per sustabdytą pašiurpusio Malkovichiaus stambiaką žaibiškai prabėgo filmo titrai.
Žiūrovai sėdėjo it stabo ištikti.
Štai taip!
Pornokratijos anatomija
Skandalai – kiekvieno festivalio garbės reikalas. Ta proga Rygoje buvo pristatytas būrelis rinktinių provokacijų, savo laiku sukėlusių didesnį ar mažesnį šuršalą jei ne viename ar kitame festivalyje, tai spaudoje.
Jūsų dėmesiui – viskas, pradedant visų ir visada dievinamo Pedro Almodovar „Blogu auklėjimu“, ir baigiant vieniems labai subtilia, o kitiems nei kažkokia ypatinga, nei labai išradinga, o tiesiog nuobodžia Catherine Breillat „Pragaro anatomija“ (mama, vien plakatas ko vertas…).
Dėl Almodovar viskas dėsninga – jį myli ir lanko visose geografinėse erdvėse. Nors kokakolos rojus „Forum Cinemas“ jau kurį laiką suka reklaminį „La mala educacion“ treilerį (o tai reiškia, kad filmas netrukus ir taip pasirodys didžiuosiuose ekranuose), nors festivalio bilietai (suprantama) brangesni, antrąją festivalio dieną kino teatro kasos buvo apklijuotos įspėjimais apie kapitalinį sold out. Butaforinėje 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje kino „černuchos“ meistras pristatė dar vieną savo protežė (po Penelopės Cruz ir Antonio Banderas) – “malčiką” iš actekų krašto Gael Garcia Bernal.
O aš pagalvojau: kiekvienas „macho latino“ genetiškai užkoduotas sėkmingai būti ir vyru, ir moterimi.
Daug proziškesnė istorija atsitiko su Bruno Dumonto pornokriminaline nesąmone „Twentynine palms“.
1999 m. pelnęs didįjį Kanų žiuri prizą už filmą daug sakančiu pavadinimu „Žmogiškumas“, po kelerių metų režisierius tiems patiems Kanams paėmė ir prispjaudė į dūšią, t.y. pasiūlė primityvų pornomaratoną su atvira išprievartavimo scena ir siaubo filmų atmosfera, kuri, anot festivalio lankstinuko autorių, vietomis gerokai prašauna patį Hitchcocką, tačiau neskubėkite tikėti…
Seanso metu vyriškoji auditorijos dalis tai krizenimu, tai įnirtingais plojimais atsiliepdavo į kiekvieną pagrindinio herojaus (aktorius David Wissak) lytinės potencijos protrūkį. Filmo viduryje netikėtai nutrūkus juostai, dalis publikos mikliai spruko iš salės. Tuo tarpu pačiame salės gale įsitaisiusi italų kompanija talentingai mėgdžiojo orangutangiškus laukinio orgazmo ištiktų herojų pasirėkavimus. Filmą būtų galima totaliai nurašyti, tačiau finalas pranoko visus lūkesčius.
Šįkart išprievartavimo auka tapęs vyras pražydo akla neapykanta savo moteriai ir pripjovė ją taip šauniai, kad būtų nustebęs net didysis Hitchcock.
Štai tokio meno įžeistas, atseit gerų manierų nepraradęs kino kurortas, Dumontą pasiuntė tolėliau, ten jį išskėstomis rankomis pasitiko Venecija ir, kas įdomiausia, netgi nominavo „Aukso liūtui“. Dar keisčiau, kad pagrindinę moterišką partiją čia suvaidino ne kuri kita, o Šarūno Barto Jekaterina Golubeva, ta pati Leos Carax „liūdnojo vaizdo“ Pola X. Na, lyg ir mūsiškė, žodžiu. Šiaip ar taip, prieš liūdnai gaudama galą, ji spėjo švariais rusiškais matais iškoneveikti savo nevykėlį meilužį ir dar kartą pralinksminti publiką.
Kitas festivalio akibrokštas – visai negarsaus prancūzų režisieriaus Christophe Honore filmas „Mano motina“.
Reklaminis triukas su „Pianiste“ pavyko: trumpą filmo anotaciją festivalio kataloge vainikavo gundantis pažadas, kad lyginant su šiuo filmu „Pianistė“ – vaikų žaidimai.
Taip, šiame filme iš tikrųjų vaidina Isabelle Huppert, tik ne motinos terorizuojamą senmergę, o gerai patvirkusią mamytę, vedančią iš kelio savo tikrą sūnų. Nuostolių neišvengė ir ši juosta: intymiausios filmo vietos daliai žiūrovų pasirodė nevirškinamos, ir salė ištuštėjo. Beje, savo laiku dvi valandos incesto pasirodė daugoka ir prestižinių kino festivalių rengėjams. Ilgai neradusią vietos nė vienoje konkursinėje programoje juostą priglobė tik Tarptautinis Maskvos kino festivalis, kur „Ma mere“ ir tapo didžiausiu skandalu.
Minėtąją Catherine Breillat Ryga pagerbė dvigubai – įtraukdama ir senesnį režisierės produktą „Seksas yra komedija“, ir jau minėtą „Pragaro anatomiją“. Ir viskas kaip ant delno, pvz., arkliško dydžio organų muliažais besišvaistantys aktoriai, ir visa tai, ką simpatiškoji režisierė kukliai vadina „moteriško seksualumo studija“.
Anne Fontaine drama „Natali“, kur gražiai susigrojo trys pirmojo ryškumo prancūzų kino žvaigždės Fanny Ardant, Gerard Depardieu ir Emmanuelle Beart, galėtų pretenduoti į kultūringo saloninio akibrokšto titulą. Daug didesnis skandalas prasidėjo pasibaigus filmavimui, kai tabloidai vienas už kitą garsiau puolė rėkti, kad sakralinėje vietoje, filmavimo aikštelėje, įvyko išdavystės aktas: sau smagiausiai besifilmuodami Depardieu ir Ardant įsimylėjo… Trečias nereikalingas: kitaip tariant, realiame gyvenime ant ledo liko teisėta Depardieu žmona Carole Bouquet.
Smurtas su melodramos prieskoniais
„Oldboy“: stilingas smurtas, mandras montažas, painus scenarijus (daaaaug baisių paslapčių) išvertė iš koto didįjį rytietiškų „machankių“ mėgėją Quentin Tarantino, pernai pirmininkavusį Kanų festivalio žiuri.
Ir visiškai nesvarbu, jei žiuri prizą korėjiečių režisierius Park Chan-Wook nuskynė ne tik dėl genialiai sukaltos pramoginės trilerinės melodramatiškai kriminalinės tragikomedijos, bet ir dėl neblėstančios Tarantino meilės Azijos kinui. Filmas tapo dar vienu Rygos festivalio anšlagu, dar vienu sold out‘u ir tik patvirtino unikalų Pietų Korėjos kino meistrų sugebėjimą derinti visas įmanomas melodramos žanro modifikacijas su moderniausiomis kino technologijomis.
O dabar pabandykite įsivaizduoti moderniai aprengtas Bolivudo žvaigždes, kalbančias pačių naujausių modelių mobiliaisiais telefonais, važinėjančias visokiomis geromis mašinytėmis, tik galbūt šiek tiek mažiau ašarojančias, šokančias, dainuojančias ir rečiau mirštančias traukinių autokatastrofose. Indijos melodramų fabrikas turi iš ko pasimokyti.
Šių dienų Pietų Korėjos kino patriarcho Kim Ki-Duko drama „Samarietė“ liko „pripaišyta“ prie skandalingųjų festivalio filmų. Galbūt tokį rengėjų verdiktą lėmė šlovė, kurią režisierius užsidirbo 2000 m. pristatydamas šiuolaikinio nebyliojo kino perliuką „Sala“ (stebėdami amą paradusių filmo herojų sadomazochistinius meilės priepuolius Berlyno kino festivalio žiūrovai ir žavėjosi, ir bjaurėjosi, ir alpo…). Tačiau „Samarietė“ – vienas retesnių Kim Ki-Duk filmų, kur beveik iki galo atsisakoma šoko terapijos metodų. Lakoniška ir rūsčiai poetiška dviejų jaunų prostitučių istorija režisieriui pelnė „Sidabrinį lokį“ 2004 m. „Berlinalėje“.
Galupunkts:)
Festivalio desertas – Patrice Chereau, Lietuvoje labiau žinomo moterišku Patricijos Šero vardu, išmąstytu ne kur kitur, o snobiškiausios kino laidos eteryje, drama „Jo brolis“.
Mirtiną tylą seanso metu pertraukdavo tik kažkokios išprotėjusios pilietės mobiliojo telefono skambučiai. Latviai, pedantiškai pasirūpinę visomis organizacinėmis detalėmis (pvz., preciziškai sukabinėtomis nuorodomis: tualetas – kairėje, mažoji salė – dešinėje; už 2 metrų: mažoji salė – dešinėje, didžioji salė – kairėje; žalia lemputė – vertimas į latvių kalbą, raudona lemputė – vertimas į rusų kalbą ir t.t.), pamiršo seanso pradžioje parodyti trumpą priminimą – „išsijunkite mobiliuosius“. Ta proga „visokiems tokiems“ vis knietėdavo pasakyti vieną kitą sparnuotą frazę iš Golubevos keiksmažodžių repertuaro, tačiau galiausiai filmo tyla nužudė visus skambučius.
Chereau, kaip ir kiekvienam tikram poetui, egzistuoja trys kūrybos vertos temos – gyvenimas, meilė ir mirtis. Trijų žodžių mozaiką galima dėlioti kaip patinka. Už savo kaip įprasta sodriomis spalvomis nutepliotą gyvenimo-meilės-mirties versiją režisierius buvo apdovanotas Berlyne.
Tad mirties patale sužinosi, žmogau, kas yra kas, o kol kas – apie tai, kas liko už kadro.
Šiuolaikinio Austrijos kino programa ir „Jedermanns Fest“ – filmas apie kiekvieną, bet ne kiekvienam; juosta, įamžinusi austrų kino grando Klauso Marijos Brandauer benefisą.
Itin marga Lenkijos kino programa. Startas – Andrzej Wajda „Zemsta“, kuriame nepasikuklino nusifilmuoti pats Romanas Polanskis; finišas – Jan Jakub Kolski „Pornografija“, kontroversiškojo Witold Gombrowicz romano ekranizacija. Didelė pagarba kaimynams: dėl kokybės galima ginčytis, bet sprendžiant iš kasmet išleidžiamos lenkiškos kino produkcijos kiekio, lenkų kinui mirtis negresia.
„Dans ma peau“, Made in Belgium, arba jaunos belgų režisierės Marinos de Van anatominis košmaras „Po mano oda“ (peiliai, krauju srūvantis faršas, pašiurpusios akys… Visai ne belgiški metodai, tenka pastebėti).
Naujasis Rusijos kinas, kuris buvo rodomas neskoninga prabanga tviskančiuose Maskvos namuose. Marmurinės grindys, gigantiški krištoliniai sietynai, amžinas rusų polinkis į dievinimą, t.y netgi ne rusų, o tarybinių aktorių fotografijų galerija (mąslaus veido Valentin Gaft ir springstantis iš juoko Vachtang Kikabidzė, demonstruojantis nemirtingą tarpą tarp priekinių dantų), rožinės dirbtinių gėlių puokštės, juokingas pilietis, kurį normaliomis sąlygomis palaikytum kokiu nors “vyšibalu”, “man in black“, o jis viso labo plėšo bilietus, ir velniai žino kokiais tikslais prie įėjimo pastatytas metalo detektorius… Programoje – šiuo metu labai madingas Vladimir Maškov dramoje „Papa“ (pats sau režisierius, pats sau pagrindinis aktorius), Pavel Čuchraj režisuota rusiškai isteriška meilės istorija „Voditel dlia Very“ ir daug kitų, mat antrame pagal dydį Rusijos mieste Rygoje (pasak vietinių rusų), rusiškas menas lengvai randa kelią į tautiečių širdis.
Smagios akimirkos, kai apsigyvenęs kino teatre pradedi atpažinti žmones.
Atsisveikiname, bet neilgam – iki kito kino festivalio „Arsenalas“, kuris įvyks jau rugsėjo 18- 26 dienomis.
Ir dar: Mes nelaimėjom.
Ir nieko baisaus neįvyko.
Komentarai