Ginkluotas rožiniais antrankiais ir duokle Woody Allenui bei Milanui Kunderai, kontroversiškiausias šių metų debiutinis romanas yra apsėstas seksu ir vis tik iškrypėliškai neseksualus. Būtent taip kaip to norėjo jo autorius Adamas Thirlwellas.
„Sekso esmė“, kaip kartą pastebėjo Shirley Maclaine, tik maža dalimi yra pačiame jo procese.“ Apie šią tikrą tiesą Adamo Thirwello debiutinėje „Politikoje“ yra kalbama ne mažiau nei apie patį romaną.
Nepaisant klaidinančio pavadinimo, „Politika“ – tai knyga, kurios puslapiai yra prikimšti sekso. Prasideda ji geranoriško sadomazochizmo scena su nekaltais antrankiais, vėliau įgauna pagreitį orgijoje trise (pagrindinis herojus Mošė ir jo bei jo draugės Nanos draugė Anjali), visai netrukus pasiekdama kuliminaciją – perspėjimas dorovingiems – minėtų draugių kumščiakrušio vietoje.
Nežiūrint į tai, Adamo Thirlwello romanas nėra apie seksą, greičiau apie žmogiškų santykių keistenybes, savianalizę ir nerimą – apie tai, kas atsiranda iš sekso. Nors knyga lengvai galėjo vadintis „Sekso politika“ ir vos nebuvo pakrikštyta „Feliacijos menu“, ji yra iš tų, kuriai visiškai nė motais, kad ja nusivils pornoskaitalų auditorija. Trumpai tariant, tai ko gero pirma knyga, kurioje tiek daug sekso, tiek daug detalaus stumk-trauk aprašymo ir kuri tuo pat metu tokia beviltiškai neseksuali.
Tame turbūt ir yra tikrasis Adamo Thirlwello nuopelnas bei talentas. Rašytojas įspėja – tie, kas atsivers jo knygą ieškodami nešvankybių, „liks tuščiomis rankomis“.
„Pagrindinė idėja buvo parašyti satyrą apie seksą, kurioje nieko tikrai seksualaus nėra“, aiškina autorius vaikišku ir tuo pat metu patinusiu veidu. „Kuo vaizdingesnės sekso scenos, tuo didesnės moralinės pagirios. Tačiau aprašymuose aš nesiekiau buitinio tikroviškumo, greičiau stilistinio realizmo. Tikrasis iššūkis buvo kaip aprašyti tas detales, kurių dažniausiai yra vengiama, tačiau be kurių šis romanas neįmanomas.“
Ir jam tai neabejotinai pavyko. „Politikos“ seksas nėra pilnatviškas tikras dalykas, greičiau kerėpliškas, painus, dažnai nebaigtas reikalas. Būdamas 25-erių A.Thirwellas jau yra seksualinės neurozės specialistas. Nors šia prasme labiau panašus į Woody Alleną nei Philipą Rothą, pastarojo komiškame romane „Portnojaus negalavimas“ matyti pamatai „Politikai“. Kaip ir P.Rothas, A.Thirwellas yra žydų kilmės, kurią priskiria ir savo pagrindiniam prislegtam woodyalleniško nepilnavertiškumo herojui. P.Rotho aprašomas manijas ir jas lydintį kaltės jausmą, A.Thirwellas savo personažuose keičia į šiuolaikiškesnius – nuolatinį nerimą ir painiavą. Eidami į lovą ar lipdami iš jos, jie neturi supratimo kur juos tai nuves.
Viena literatūros kritikė prisipažino, kad knyga ją suerzinusi ir ji išmetusi ją lauk. Frazė „todėl“ nuskambėjo tada, kai paklausiau kodėl ji taip pasielgė. Turbūt santykiai su šia knyga ir jos herojais klostosi priklausomai nuo to kiek tu susitapatini su A.Thirwello trijule ir jų aplinka. Akivaizdu, kad autorius ir jo herojai priklauso tai pačiai kartai. Kad ir kokie migloti jų postringavimai būtų, kad ir kaip jie užknistų, A.Thirwellas pažįsta juos kaip nuluptus. Jie studijuoja architektūrą, geria absintą, skaito J.Baudrillardą ir „Wallpaperį“ bei vaikšto gatve juokingai žemai už(nu)mautomis kelnėmis.
„Mano tikslas nebuvo parašyti kartos romaną, bet suprantu tuos, kuriems jis toks gali pasirodyti. Ši knyga yra apie jaunystę, kuri nori būti vyresnė išbandydama viską. Herojai dažnai daro kažką, nes jie mano, kad tai daryti yra šaunu, o ne dėl to, kad jie iš tiesų to nori. Mošė ir Nana nėra seksualiai padūkę iš prigimties – jie perka antrankius, nes jie mano, kad būtent taip yra daroma gero sekso vardan. Ir šis pavyzdys yra iki skausmo būdingas šiai kartai.“
Viena juokingiausių vietų knygoje yra, kai nusiminęs Mošė palieka savo drauges Nana ir Anjali ant ledo tuo metu, kai šios aptarinėja fistingo etiketo subtilybes. Negalėdamas apsispręsti ar prisijungti ar išeiti, jis atsisėda netoliese ir varto Saulo Bellow romano puslapius. Jei šokiruojančiai intelektualios (ir atvirkščiai) satyros jus valdo, šis romanas skirtas tau.
Būdamas šešiolikos A.Thirwellas perskaitė D.Džoiso „Menininko jaunų dienų portretą“, romaną, po kurio paauglys susirgo proza. Iškart po to, jis griebėsi „Ulyso“. „Aš nėriau į „Ulysą“ stengdamasis dėtis protingu. Iš pradžių atrodo, kad tai realizmas, ir tu galvoji “Aš irgi taip moku! Ko jie čia visi taip aikčioja?”“ O tada „Bam!“ Ir čia papurto galvą taip, kaip jo bendraamžiai daro parsisiuntę itin alternatyvios post-roko grupės limited editioną. „Nemanau, kad kas nors kada nors geriau rašė ar rašys angliškai. Aprašymas ir pastabumas – tikras talentas! Duonos riekę aprašo taip, kad įsirėžtų tau į galvą. Beje jis nuostabiai rašo apie seksą. Blumas bučiuojantis Molės užpkalį“, pavyduoliškai atsidūsta. „Štai tas, kuris išmanė apie seksą.“
Sudėjus visas A.Thirwello literatūtines priemones – įvairūs intarpai, trūkčiojantis pasakojimas, istoriniai personažai – į kitą rašytoją, gautume Milaną Kunderą. „Nemanau, kad būtų pavykę parašyti romaną be jo“, pritariamai pareiškia A.Thirwellas. „M.Kundera parodė, kad romanas gali išeiti toks, kokio tik pats nori. Jei staiga kyla noras įterpti esė apie kičą, prašom! Tačiau aš nerašiau siekdamas panašumo į jo romanus. Ir ne juose esmė. Visų pirma M.Kundera yra nuostabus istorijų pasakotojas. Štai ko tikrai galima pasimokyti.“
Tam, kad užbėgtų už akių neišvengiamiems kaltinimams imitavimu, A.Thirwellas įtraukia į romaną ir patį M.Kunderą. „Maniau, taip bus geriau“, – kiek susidrovėjęs prisipažįsta autorius. „Kol kas nors kitas dėl jo manęs neužsipuolė. Tačiau M.Kundera man svarbus labiau dėl jo romano struktūros, t.y. tradicinio siužeto nepaisymo. Mano herojai visai nepanašūs į M.Kunderos, greičiau primena mažus nelaimingus Henry’io Jameso personažus, kurie yra įkalinti sekso romane. Mano herojų bėda yra tame, kad dėl savęs suvaržymo nuolatine savianalize, jie taip ir neįgyja tos laisvės, kur seksas yra tiesiog seksualus ir išlaisvintas nuo proto. Tačiau būtent dėl to man jie yra tokie žavingi.“
Nepaisant visų žemiau bambos peripetijų, į pabaigą „Politika“ virsta meilės istorija su šiek tiek laimingu galu – o tai jau labiau Woody Allenas nei Milanas Kundera. Ir kaip vienas pastarojo personažas yra pasakęs: „Meilė yra atsakymas, tačiau kol tu jo lauki, seksas iškelia visai neblogų klausimų.“
Komentarai