Prie mėlynųjų ežerų ir pilkųjų kalnų už laisvę kovoja įvairiaspalvės tulpės. Atsidūstu, išjungiu radiją ir išeinu. Kas galėtų pradžiuginti mano širdį? Žiedų aplinkui nematyti, tačiau iš tolo užuodžiu svilėsius. Drėgnas vėjas neša jų kvapą nuo „Pergalės“ rūmų – kaip ženklą. Gedimino prospekte ant ratukų stovi stendas su žodžiais EJECTES ir DR. GREEN. Ir kodėl kaskart taip neramu, kai atvėrus duris reikia įsilieti į lietuvišką minią? Bet ką darysi – einu vidun.
O čia ir vėlei viskas taip pažįstama. Pernelyg maža ta mūsų diaspora, kad atėjęs į vakarėlį išvystum vis kitokią įvairiaspalvę publiką. Na, bet nuo Jimio Tenoro klausytojų prabos visgi skiriasi… Apžvelgiu salę ir įdomesnius egzempliorius apdovanoju vardais. Taip įpučiu jiems gyvybės ir įtraukiu į savo kolekciją. Tauraus veido žmogus-šventųjų šokių šokėjas, moteris-gazelė su kailio batais, mano slaptas ir dosnus mecenatas, trumpam išniręs iš finansinių srautų tėkmės. Kaip vis dėlto miela juos visus matyti. Susigraudinu. Iš balkono į mane žvelgia ilgesingos aukštuomenės akys, o čia, apačioje, stumdosi prastuomenė. Kaip senovėje. Gerai tik, kad ant puikiojo parketo (o ir man ant pėdkelnių) beveik niekas nekrato pelenų. Ar patys susiprato, ar administracija akylai paveldą prižiūri?
Visus mus prižiūri ir globoja apskrita apvaizdos akis-lemputė, skaidria šviesa užliejanti sceną. Kur jau spėjo atsirasti „dr. Green“. Lydimi dūdų orkestrėlio greenai kaip tikri šaltkalviai kala, kala ir nukala amžiną lietuviškojo ska paminklą. Jie stebėtinai ištikimi savo tradicinėms vertybėms, kurias mums – kaip neklusniems pirmokams – jie nenuilsdami kartoja, kartoja, kartoja… Ir aplinkui – viskas tik kartojasi, dubliuojasi, klonuojasi. Dvejinasi akyse ska gerbėjai, kurie bėga vietoje ir nenubėga niekur, linksmai mosikuodami spalvotais skudurėliais. Ojėzau, cirkininkės-fakyrės irgi dvi. Aha, štai iš kur tas kvapas. Panašu į vaitspiritą. Neabejoju, kad juo pakūręs židinio pliauskas vienas pažįstamas Užupio rezidentas šiuo metu smagiai kepasi medžiotojų dešrelę. Šventvagiškai nuryju seilę, kai vaidilutės taip gražiai pagarbina ugnį.
Į apeigų laužą šį vakarą įbyra dar vienas ingredientas. Tai kultūrinio gyvenimo fotoreporteriai ir paparaciai. Seniau, aišku, irgi pasitaikydavo vienas kitas egzempliorius-mėgėjas. Bet dabar… Siaučia po salę, paeiliui kopia į sceną, blizgina į akis blicais iš palubių, kabo persisvėrę per balkoną, rizikuodami savo ir kitų gyvybe. Išdidžiai vaikšto aukštesnioji kasta, lydima tarnų su kameromis. Kol suku galvą, ką šita sumaištis turėtų reikšti, neregimi pirštai vietoj nušiurusio žalio kasetinio magnetofono pastato blizgančią grojyklę. Nušvinta gili ir švari garso erdvė.
Tai štai kokie tie EJECTES – grupė iš Prancūzijos. Vyrai čia groja, o pirmame plane – dvi energingos moterys dailiais juodais-raudonais drabužiais. Jos uždainuoja aukštyn kylančią melodiją, o mano širdis trumpam stabteli. Kol bandau atgauti kvėpavimo ritmą, EJECTES užgroja spalvotą makaliūzą. Šuoliuoti verčia kampuoti linksmi ritmai. Pašėlusią jaunystę atgaivina garažinės gitaros. Gilyn klampina klavišai. Linksmybių armagedonas, kurio fone jausminga dūdelė piešia minaretų bokštelius.
Muzikantai, meistriškai balansuodami ant cunamio bangos viršūnės, keliauja vis tolyn ir tolyn. Nuo Afrikos krantų iki Mančesterio dokų. Vokalistas-šamanas laužytais judesiais ir prikimusiu balsu mano sąmonėje iškelia HAPPY MONDAYS atgarsius. Negana to, moterys išsitraukia tamburinus-barškaliukus ir prasideda beveik stadionų rokas. Neiškentusi kerinčiai nusišypsau šventajam žmogui, kuris grakščiai strykčioja užmerkęs akis. Aš irgi užsimerkiu ir šoku į vaivorykštinių tulpių krioklį.
Oficialios nuotraukos iš “Tactus” puslapio, po švenčių pakeisim tikrom :)
Komentarai