I Need A Hiro!

“The Matsuri Festival” vyko vieną šaltą sekmadienį žymioje Londono East Endo gatvėje Brick Lane. Chillifunk records ir genkilondon.com remiama šventė skirta pasirodyti menininkams, muzikantams ir grupėms tradicinio japonų festivalio “Matsuri” proga…

Download original (english) version of the article (Word doc)

Londono “Matsuri 4” dalyvavo 20 dailininkų is Japonijos, kurie tapė patys ir leido festivalio lankytojams prisidėti prie jų paveikslų; grojo didžėjai (kuriems talkino vidžėjai) bei daug kylančių gyvų grupių. Buvo netgi palapinė, kurioje pardavinėjo pagal tikrą japonišką receptą pagamintus ryžių kamuolėlius.

Atrodė, kad truputis Tokijo atvyko į Londoną vienai popietei ir tai buvo nebloga alternatyva prakaituota, ir triukšmingam Šv. Patriko dienos paradui, kuris tą dieną girtas vilkosi per Anglijos sostinę. Mes atėjome į festivalį pasižiūrėti naujausio kulto kuris užplūdo undergroundą – eksperimentinės elektronikos iš Japonijos.

Galite prisiminti DUB SYNDICATE gabalo žodžius: “Why don’t you use Japanese records: Much cheaper, much better!”

Šokių muzikos pasaulis dabar jau turi savo meinstrymą – tą pramoniniu būdu pagamintą muziką, kurią gali išgirsti visos Europos šokių aikštelėse nuo Kretingos iki Kerry. Viskas, atrodo, susiliejo į vieną neatskiriamą, pagal vieną formulę padarytą, vanilinio skonio stilių. Fatboy Slim, THE CHEMICAL BROTHERS ir DAFT PUNK – visi neseniai išleido dar po vieną tingų albumą, kuris, parazituojantis iš seniai sukauptos jų reputacijos, bus parduotas 0,5 – 1 mln. tiražu ir gaus dar vieną auksinį ar tai platininį diską.

Tačiau pasaulyje vis dar yra artistų, kurie regi muziką kaip meno formą ir kuria, išranda ir išreiškia save naujų mediaformų pagalba. Tai žmonės, kurie nori eiti į priekį ir stumti supratimo ribas tolyn, eksperimentuodami su “priimtinomis normomis”. Jie dirba ne dėl leidybos kontrakto, bet jų iššūkis meinstrymui prikelia šokių muziką kaipo tokią. O tai pastaruoju metu neretai atrodo, kad ji lėtai ir skausmingai miršta. Vienas iš tokių menininkų yra Tokijuje gimęs ir Londone gyvenantis eksperimentinės muzikos prodiuseris Hirokazu Kobayashi arba Hiro. Jis savo minimalistinę elektroniką kuria unikaliu būdu – skambantios garsas priklauso nuo šviesos.

Hiro yra Londono komunikacijų koledžo (the London College of Communication) studentas, kuris studijuodamas parašė unikalią garso simuliacijos programą. Skaitmeninė kamera registruoja fakelo ar kito šviesos šaltinio garsus, juos perduoda į Mac G4 kompiuterį, kur šviesos impulsai “konvertuojami” į garso efektus. Mes susitikimo Hiro prieš jo pasirodymą “Matsuri Festival” Londone ir negalėjo nepakalbinti:

Ore.lt: Kas tave įkvepė įsitraukti į muzikos pasaulį?

Hiro: Aš esu iš muzikantų šeimos, mano tėvas turėjo garbės dirbti muzikos versle. Aš pradėjau dainuoti japonų liaudies dainas dar mokykloje… Kita vertus, aš esu tikras melomanas – namuose turiu daugiau kaip tūkstantį įvairios muzikos plokštelių. Tačiau, vieną dieną muzika man pasirodė nuobodi ir aš pamaniau – reikia pabandyti ir sukurti kažką išties unikalaus ir kūrybiško.

Ore.lt: Kieno muzika gyvenime tave labiausiai įtakojo?

Hiro: Prieš dešimt metų išties žavėjausi roko ir džiazo muzika. Bet po to mano skonis pradėjo keistis ir aš atradau techno. Mano mėgstamiausia grupė yra STEELY DAN – tai funk duetas, Amerikoje nuskynęs Grammmy. Iš populiarių atlikėjų aš daug laiko skyriau Paului Weller ir UNDERWORLD. Tačiau dabar aš nepaprastai žaviuosi experimental minimalist techno genijum iš Austrijos Fennesz, kuris yra sukūręs keletą tikrai neprilygstamų gabalų. Labai vertinu Plump DJs, TORTOISE, Ianą Pooley ir Billą Evance. Mano skonis labai įvairus, bet visi šie atlikėjai yra labai rafinuoti, jie kuria rafinuotą muziką. Aš pats kol kas dar negaliu pasiekti tokių aukštumų, todėl juo labai gerbiu. Kita vertus, aš kuriu elektroninę muziką ir esu įkvėptas įvairiausių dalykų. Aš visiškai nenoriu nukopijuoti kieno nors stiliaus – aš noriu sukurti kažin ką tokio, kas atspindėtų tik mane.

Ore.lt: Tai kokie garsai tave labiausiai įkvepia?

Hiro: Mano muzika yra dvasinga – švarus, raminantis garsas. Problema tame, kad dabar taip paprasta gauti “muzikos”. Už 99 centus gali atsisiųsti gabalą iį i-tunes. O tai, ką aš noriu išgirsti yra gyvas pasirodymas. Mano muzika yra gyva, ji skirta gyvam pasirodymui: kiekvieną kartą kai groju, ji yra skirtinga. Aš turiu pasiruošęs bendrą pamatinę temą muzikai, bet kiekviena kartą kai atilieku ji yra unikali, skirtinga.

Ore.lt: Tai kaip atrodo tavo pasirodymas? Ką tu darai?

Hiro: Kartais sunku surasti vietą pasirodymui – Londone aš dar neturiu daug pažinčių, tai groju gatvėje – leidžiu muziką iš nešiojamo kompiuterio ir naudoju ghettoblaster. Taip dažnai grodavau Japonijoje – gatvėse, nedidelėse salėse. Su draugo pagalba esu jau išleidęs pirmąją plokštelę, tačiau kai dažnai groji nemokamai, anksčiau ar vėliau darosi sunku. Būtų neblogai pasirašyti kontraktą su leidybine firma, tada turėčiau daugiau laiko ir išteklių susikoncentruoti ir gryninti savo stilių.

Paprastai groju vienas su nešiojamu kompiuteriu, todėl sunku išlaikyti žmonių dėmesį. Minia žiopso į mane, o aš toks susikoncentravęs kad net nejudu. Tada pagalvojau jei esi artistas, tai turi daryti kažin kokį šou, ir galvojau kaip čia patraukti žmonių žvilgsnius. Nusprendžiau, kad reikia daugiau pajudėti, bet jau atrodyti kad judu – tai parašiau programą, kuri derina judesius, šviesą ir garso efektus. Dabar galiu manipuliuoti garsu naudodamas fakelą, vaizdo kamerą ir mano nešiojamąjį kompiuterį.

Ore.lt: Iš kokio Japonijos miesto esi kilęs? Kokia ten muzikos scena?

Hiro: Esu iš Tokijo. Ten daugiausiai skamba komercinis house ir techno, o ne elektroninė muzika. Tačiau per pastaruosius 3-4 metus, sakyčiau, pogrindinė elektronikos scena atsiplėšė nuo žemės. Prodiuseriai po truputį vis dažniau eksperimentuoja. Bet Londone geriau. Londone žmonės mėgsta meną.

Ore.lt: Kokias programas naudoji kurdamas muziką?

Hiro: Dabar daugiausiai naudoju “Cubase” ir “Reason”, bet aš ilgus metus dirbau dizaineriu, išmanau Flashtechnologijas ir “PhotoShop” – todėl siekiu derinti įvairias media galimybes viską vienijančioje, audiovizualinėje formoje. Aš taip pat sukūriau programą kuri susijungia mano nešiojamą kompiuterį, kamerą ir projektorių. Galiu kurti garso efektus keisdamas į kamerą nukreiptos (bei rodomos ekrane) šviesos ritmą ir intensyvumą. Dabar tam naudoju fakelą, bet tam galima naudoti įvairius šviesos šaltinius – pavyzdžiui, blykstes.

Ore.lt: Ką norėtum pasiekti savo muzika? Ar galvoji apie muzikinę karjerą ar kada nors dirbsi, tarkime, buhalteriu?

Hiro: Tai sudėtinga. Man 31. Bet aš trokštu būti muzikos profesionalas, todėl kaip reikiant pasistengsiu tai pasiekti.

Ore.lt: Kokių įrašų kompanijų leidžiama muzika yra didžiausioje tavo pagarboje?

Hiro: Labiausiai gerbiu Warp. Labiausiai žaviuosi elektronine muzika, bet klausausi ir roko ar džiazo. Taip pat bandau į savo muziką įpinti natūralių gamtos garsų. Esu važiavęs į Brightono paplūdimius įrašinėti muzikos ir vėliau derinau tai su mano muzika.

Ore.lt: Ką manai apie gyvenimą Londone?

Hiro: Tai nauja ir žavinga. Susiradau anglų draugų ir daug sužinojau apie Europos kultūrą, kuri taip skiriasi nuo Japonijos. Japonija yra monokultūriška. Tokijuje kartais gali sutikti kokį kiną, kuris gyvena ten nelegaliai – bet čia yra tiek daug skirtingų kultūrų žmonių.

Ore.lt: Tai kur geriau – Londone ar Tokijuje?

Hiro: Man labai trūksta japoniško maisto – aš negaliu kasdien valgyti žuvies su bulvių lazdelėmis (fish and chips every day). Japonų restoranai čia labai brangūs – aš su malonumu paragaučiau japoniškų makaronų, bet negaliu rasti gerų vietų kur juos gamina. Neseniai buvau nuvykęs į Barseloną ir ten radau gero suši – žuvis Ispanijoje fantastiška. Aišku, ir Ibiza kaip švenčių sala fantastiška – bet ten viskas persmelkta house kultūra.

Ore.lt: Ar Londone yra daugiau japonų undergroundo?

Hiro: Daugiausiai tik “auksiniai žmonės”. Čia yra keli barai, nors ir ne mano skonio – bet ten gali laikas nuo laiko pasikalbėti japoniškai. Japonai Londone daugiausiai gyvena East Ende.

Ore.lt: Kodėl yra toks skirtumas tarp elektronikos iš Japonijos ir tos kuri kuriama Europoje? Vakarų Europoje ji labiau ritminga, o Japonijoje – minimalistinė

Hiro: Tarp japonų ir europiečių iš tikrųjų yra dideli mentaliteto skirtumai. Europoje daugelį amžių žmonės augino ir valgė gyvulius, o Japonijoje mes auginame ir valgome ryžius. Mūsų kraujas skirtingas. Europiečiai ritmingumą paveldėjo iš gamtos, nors iš tikrųjų žmonės iš Karibų jūros salų turi didžiausią ritmo pojūtį. Aš, pavyzdžiui, irgi mėgstu šokį, bet galų gale visa tai susiveda į kraują. Japonijoje gali išgirsti ambient noise be jokios struktūros – visiškai eksperimentinę.

Taip pat Europoje visi per daug išmano apie muziką – čia yra informacijos perteklius. Kiekvienoje gatvėje yra Tower Records ar HMV įrašų parduotuvė [Londone, be abejo. – vert. past.]. Per daug muzikos, per daug triukšmo. Japonijoje muzikos nėra tiek daug, todėl mažiau triukšmo, o kad jį sukurti reikia kurti savo garsus. Vakaruose yra didelė muzikos kūrimo, garsų išradimo istorija ir tradicija. Japonijoje mes kuriame mašinas ir vaizdo kameras, bet ne muziką. Iš tikrųjų, tik dabar japonai tampa kultūriškai turtingi šiuolaikine prasme. Kuo toliau žengiame ir pažįstame naujus dalykus, tuo labiau esame įkvėpti ir galime augti toliau.

Parsisiųskite Hiro video:

» hiro_video.avi

John Foster yra nepriklausomas žurnalistas Londone.
Julius Stankus yra nepriklausomas fotografas Londone.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė Marius Listopadskis

© John Foster 2005