Jaučiu, kad jau greitai teks užversti paskutinį „Pergalės“ metraščio puslapį. Šventa vieta ilgai tuščia nelieka, tačiau geros užeigos irgi užsidaro greitai. Galvoje lyg paskutinę valandą prasisuka serija koncertų – geresnių, silpnesnių, įspūdingų. Prieš vakarėlį su BIX ir HORMONAUTS bloga nuojauta stipri kaip niekad. Ką padarysi – be priešiško budrumo niekada nepasieksi objektyvumo.
Panašu, kad kitus uolius vakarėlių lankytojus irgi pristabdė intuicija. Nes šį vakarą „Pergalės“ salė – apytuštė. Kažkur palubėse vis dar plasnoja atsipūtusi Tenoro dvasia, po kojomis auksu šviečia magiškos EJECTES dulkelės. O ant scenos jau užlipo bixai ir groja. Bixai groja tai, kas sena. Tai, ką grojo jaunystėje. Senoje grupėje yra šiek tiek jauno kraujo (bosistas). Ir štai pasirodo, kad senatvė – tai antroji jaunystė. Pažįstama, atsibodusi muzika skamba nepretenzingai, ritmiškai ir mančesterovai. Net ir labai norėdama, tiesiog neturiu prie ko prisikabinti ir siunčiu kuklų respektuką.
Na, o italai hormonautai pasirodo kaip kokie BIX dvasiniai broliai, klonai, veidrodiniai antrininkai. Tačiau kitaip nei senstelėję ir išmintingo nuovargio įgiję bixai, hormonautai labai stengiasi pasirodyti pašėlusiais linksmuoliais. Eikvoja daug energijos, kad pralinksmintų ir mus. Tik nuo to pasirodymo darosi vis liūdniau ir liūdniau. Gal jie ir norėtų būti funko bažnyčios statytojais, bet priešais kyla tik kažkokia pašiūrė, prikrauta šlapių malkų. Tikrai nesu patriotė, bet mintyse pirmąkart (!) laurais apvainikuoju tautines melodijas. O HORMONAUTS koncertas – neuždegantis ir silpniausias iš pergalingos serijos. Po jo melancholija taip užvaldo mane, kad visi įspūdžiai absoliučiai išsitrina iš atminties. Jaunatviška amnezija.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Naują dieną pradedu švaria sąmone ir optimistiškai atverčiu naują gyvenimo ir metraščio puslapį. Jei jau „Pergalės“ dienos baigiasi, tai „e-muzikos“ prasideda. Jauna e-muzika nepadoriai žvaliai prisikelia kasmet. Šiemet festivalį atidaro šviežių daržovių orkestras iš Austrijos. Ar tai aliuzija į veganišką gyvenseną, – mąstau pakeliui ir užsuku užkąsti picos su vytinta jautiena. O gal grojanti daržovė – tai atkirtis dvipolio smogui ir dykynėms? Ar tiesiog išsidirbinėjimas iš gero gyvenimo? Austrija – gero gyvenimo šalis, tačiau ten gyvena ne tik filisteriai, bet ir gerasis režisierius perfekcionistas Peteris Kubelka. Jis sako, kad kultur ist suppe. Štai ir orkestro kultūrinis fonas. Menas, sako Kubelka, kilo iš kulinarijos, o kulinarija yra meno rūšis. Ko dar norėčiau tikėtis iš muzikuojančių daržininkų? Taip, neslėpsiu. Erotinių motyvų. Gal tomis daržovėmis jie kaip nors originaliai pasinaudos?..
Galiausiai suprantu, kad į koncertą eiti kaip ir nebėra prasmės. Kažkas sugalvojo daržovių orkestro idėją, aš ją pagavau, išsinarpliojau laisvalaikiu. Viskas, to ir pakanka. Konceptualusis menas, kitaip tariant. Visgi įsispiriu į guminius aulinukus ir su pavasariniais upeliais įteku į ŠMC. Įveikiu šliuzą ir šlapiomis grindimis įčiuožiu į šiaurinę salytę. Čia į nemenką būrelį jau susispietę meniški klausytojai. Jie kaip švilpikai tiesia kaklus į sceną. Kad pamatytų daržoves. Bet juk norėtųsi dar ir muzikalumo. O jo labiausiai ir trūksta. Todėl ir belieka žiūrėti į sceną, kur vyksta kažkoks teatras su pigiais triukais. Kaip ir hormonautų atveju – muzikiniai sąmojai, kurie nejuokingi. Tikrai nemanau, kad groti klasikos šedevrus (Stravinskį) kokiomis nors kaliaropėmis – tai didelis prikolas. Jei jau daržovė yra muzikinė, tai lauki negirdėtų, paslaptingų daržovinio pasaulio garsų. Formos ir turinio vienovės. Tačiau šitie austrai – jokie muzikalūs guru. Jokio absurdo, jokio beprotnamio, jokių seksualinių žaidimų ir pankroko. Kaip, beje, nematyti ir nieko panašaus į jų tėvynainio Kubelkos švarumą ir tikslumą. Ir kai jie išverda sriubos, aš jos neragauju.
Atvirai sakant, jau ne pirmi metai, kai pasitvirtina įspūdis, kad ta jaunoji muzika yra kažkokia frigidiška. Nepavadinčiau tokių renginių gero skonio ugdymu, tikrai ne. Klausytojai, aišku, atrodo laimingi, bet ar jie žino, kad klausydami išties jaunos ir geros muzikos galėtų patirti tikras kosmines frikcijas, o ne vien vojeristiškai žiūrėti į iškastruotas daržoves. Tačiau tiek to, neskubėkime. Juk dar labai viliuosi per internetinę transliaciją išvysti Pauliną Oliveiros – deep listening šamanę su preparuotu electro akordeonu. Na ir – Ikedą iš prieš kelerius metus taip šlovingai garsėjusio kolektyvo „Dumb Type“. We shall wait and see.
Komentarai