„Ore“ vyr. redaktorius iškilmingai įteikia man bilietą į „Prodigy“ koncertą ir susigraudinęs peržegnoja mane. Išeinu linkstančiais keliais lyg Dantė Aligjeris. Iš pažiūros ramus vasaros vakaras. Kvepia šviežiu pienu ir mėšlu. Telkšo kūdra laukdama, kol į ją kas nuburbuliuos. Aikštelėje šalia automobilių stovi traktorius. Ir nepamanytum, kad tokiame užutėkyje gali suvešėti velnio flora (kaip pasakytų senukas Sigitas Geda). Pamažu kylu į kalnelį. Staiga visa suvirpu – prieš mano akis atsiveria „Siemens“ arenos pragaro ratai. O kad ten patektum, turi ne kilti, bet leistis. Išmušė atgailos valanda.
Pragare verda daug protingų žmonių. Pro mane praskrieja kultūros šviesuliai: muzikos ekspertai, e-muzikos kūrikai, šou verslininkai, jaunos intelektualės. Pekloje tvanku. Sklinda alaus tvaikas, dvokia greitamaistis. Ant apnuogintų kūnų ištatuiruotos gyvatės kanda savo uodegas, spjaudo liepsnas drakonai. Ant marškinėlių žydi ugninės gėlės. Skamba masyvūs papuošalai. Kaip katės glaustosi rankinukai iš pūkuoto kailio. Visų akys dega mėlyna ugnele ir rankose šviečia pagaliukai.
Palaimintieji žvelgia iš VIP ložių. Aš įkvepiu giliau ir įžengiu į apatinio sektoriaus karštybę. Ant scenos kala kalvis Ignotas. Įdomu, už kokias nuodėmes jis buvo pasmerktas taip plušėti prie priekalo? Tuk tuk tuk, ir žirgas pasibaidė. Na, bet kadaise velnias Liamas irgi brūžino plokšteles bei suko breiko sukutį. Kol ėmė ir prakeiktos dvasios įkvėpė IŠ MEAT BEAT MANIFESTO ir Joey Beltramo. Tai gal ir Ignas kada nors nukals laimės pasagą?..
Bet vis labiau nerimauja, trypčioja ir iškišę liežuvius alsuoja demonai. Užkaukia sirenos, žurnalistės kovingai iškelia užaštrintus pieštukus. Štai jis – tamsybių valdovas! Suvilnija demonų legionas ir iškelia maldai rankas. Maestro neaukštas, bet gerai sudėtas, lyg iš plieno iškaltas. Juodi velnio treningai papuošti trimis baltomis juostelėmis. Katilą kursto juodaodis ceremonijos meisteris subintuotomis rankomis ir žvilgančia juoda namų šeimininkės prijuoste. Jis lyg grobuonis, kitados kovojęs su Švarcnegeriu. Šlaistosi susitraukęs ir akivaizdžiai talentingas gitaristas, panašus į mano pamėgtus indie muzikos dievaičius. Jam į šitą sambrūzdį jau seniai nusispjauti. O svarbiausia – prakaitu kraujuoja įstabus būgnininkas-robotas, kuriam aš melsiuosi per visą koncertą. Kampe prie garso meistro pastebiu fotelyje patogiai įsitaisiusią sielą su rankšluosčiais. Tikriausiai peklos masažistas.
Velnias užriaumoja, lydimas šiurkštaus metalinio skambesio. Bet čia juk gryna metalo grupė, – pašiurpstu. Retsykiais laužytą breakbeat pertraukia netikėtai melodingi ir žaviai lėkšti garseliai, palengvinantys gelžbetoninę futuristinio hardroko ir šokinės muzikos naštą. Tai naujo albumo pragariški garsai. Tačiau šėlstančią orgiją palepina ir senesnieji voodoo skambesiai. Galiausiai bloškiamas sudarkytas vaikų reivas. Velnias gracingai striksi šokdamas kazokėlį. Suakmenėja, į priekį išmesdamas šlaunį su tomis trim juostelėmis. Ir aš nuoširdžiai gėriuosi jo kinematografine plastika. Ceremonmeisteris Otelas vis įmeta anglių, ir kai uždainuoja, jo giesmės man net labai prie širdies. O finale prasideda ir viską užbaigia senovinė diskoteka su senovinėm dainom. Karuselė apsisuko.
Pro šiaudelį siurbiu tradicinį lietuvaitės merginos gėrimą – sidrą. Visą koncertą pamaldžiai laukiu giliaprasmės žinios iš velnio nasrų. Prakeiksmo, aiškiaregystės! Girdžiu vien raginimą šokinėti ir krutėti. Taip visi ir daro – degina kilokalorijas. Aha, atrodo, kad pragariškos pajėgos vis dėlto silpsta, – mąstau prisimindama naujausiąją velniavos istoriją. Dar 1998 m. Britų apdovanojimai THE PRODIGY pavadino geriausiais šokinės muzikos atlikėjais. 2002 m. grupė sugrįžo į ašarų pakalnę su provokuojančiu, bet tuščiažiedžiu singlu „Baby’s Got A Temper“. Howlettas sudraskė pradėtą kurti albumą į skutelius ir ėmė lipdyti naują. „Always Outnumbered Never Outgunned“ buvo mikliai išleistas 2004 m. – jau be Flinto ir Maksimo-Tikrovės. Deja, klasikos pojūčio čia jau nebėra… Bet dabar pragaro mašinoje yra ir Flintas, ir Maksimas-Tikrovė. Tik ar neprasivers žemė čia ir dabar.
Užtat po šio koncerto mums, paprastiems mirtingiesiems, sugrįžta tikėjimo grūdelis: velnias, vardu THE PRODIGY, iš tiesų egzistuoja. Aš jį mačiau Vilniuje. (O ryte pakirdusi iš konvulsijų googlėje puoliau ieškoti jo foto.)
Foto pavyko rasti TIK Ore forume…
Komentarai