Kai rankose laikai magistro diplomą, darosi labai liūdna. Jautiesi kaip koks Liudas Vasaris, išmestas iš amžinojo poilsio sodų – kunigų seminarijos. Už lango beprotiška vakaro kaitra, ir birželio mėnesio Kauno Joninių tyla. Dar po mėnesio čia atvažiuos minia “Liverpool” fanų. O kol kas vėjas tik blaško liepžiedžiu ar ką ten kai eini per Rotušės aikštę į Adomo Jakšto gatvę.
Bet dar graudžiau mąstyti, kad priešais kunigų seminariją uždaro geriausią Kauno klubą “Ex-It”. Tiesa, ne dabar, o tik rudenį. Perkelia kažkur. Paskutinė trumpiausioji naktis čia, buvusioje “Nirvanoje”. Pamenu, kai studijuodavau, ant mano spintelės kabojo lapelis su 20 geriausių progresyvios muzikos didžėjų. Prieš du metus iš jo išbraukiau vieną pavardę, paskui kitą pavadinimą, o dabar jeigu ir taip toliau išbrauksime gerą pusę ar net daugiau, nes jie bus pagroję Lietuvoje “Atari” ir „Exito“ ( bei kitų) dėka.
Taigi, šiandien dėsime riebų brūkšnį ir iš sąrašo išbrauksime japonų genijų Satoshi Tomiie. Taip ir padarome, ilgą juodą sutaną kabiname į spintą, iš jos ištraukiame baltas kelnes ir baltus marškinėlius, užsidedame baltą laikrodį ir mes jau Lietuvos progressive štabe. Viskas vietoje – bare sukasi Mamania, viršuje kažin ką kala Ignas i.v., viskas tiesiog varva šampano puta, lūpdažiais ir šūksniais.
Iš tikrųjų, Satoshi Tomiie yra gana unikalus atvejis. Prieš gerus penkiolika metų jį arčiau pasišaukė Frankie Knuckles, house muzikos ir vakarėlių ‘Def Mix’ (Ibizoje tęsiasi iki šiol) įkūrėjas. O maždaug 2000-aisiais Satoshi į savo “Global Underground” dvarą priemė progressive baronas John Digweed. Tomiie į rankas paėmė samurajišką tribal pjūklą ir užkūrė “Saw Recordings” mašiną. Iš tikrųjų jis toks universalus. Šiandien atrodė, kad jis progressive padabino ir gryna gryna Elektra, jei ne electro.
Netgi būdamas absoliučiai blaivios būsenos, bet kuris “Ex-It” lankytojas turėjo tą naktį iškeliauti kitur su lengva prakaito banga. Aš esu matęs gerų progressive projektų (“Infinity” tai yra) neįprastomis aplinkybės, bet Satoshi sugebėjo išlaikyti pakilimą kokias tris valandas, visa tai apliedamas kažin kokia nenuspėjama, tikrai japoniška šypsena. Visa salė maždaug nuo trijų šėlo, skandavo prie pulto stovinčio Rytų šalies atstovo vardą ir nepaleido dar dvi valandas – grojo iki šeštos ryto.
O paskui mergaitės lindo ir prašė pasirašyti ant kirkšnies. Žodžiu, kaip visada. Manau labai teisingai, kad “Ex-It” išsikelia iš šių patalpų. Nes labai labai nedaug trūksta, kad nulėktų šio pastato stogas, ar prasivertų žemė. Arba abu.
Kas buvo, tas žino.
Nuotraukas maloniai suteikė “Atari” agentūra. Kaip visada, dar daugiau jų yra “Eksito” puslapyje
Komentarai