SKYLĖ – tai grupė su neabejotinai stipriausiu moterišku roko balsu, linksmiausiu fleitistu, svajingiausiu klavišininku ir rimtai atrodančiu meno vadovu ir direktoriumi – Roku Radzevičiumi priešaky. Vieninteliai intelektualaus roko atstovai Lietuvoje, fuzuotas gitaras maišantys su Antikos dievais, o paprastą dainą apie meilę paverčiantys gražiausia vakaro akimirka. Dainuojamoji poezija roko stiliumi? Ne, geriau.
Grupė primena legendinį paukštį Feniksą, kuris mirdamas sudega, po to vėl pakyla iš savo pelenų. Taip pat ir SKYLĖ – koncertuojanti tik keletą kartų per metus, ir kiekvieną kartą parodanti kažką naujo. Visai kaip Feniksas, kurio vardu ir buvo pavadintas pasirodymas.
Vos įžengus į klubą, pasitinka iš kolonėlių griaudintis Jamesas Brownas ir banguojanti žmonių jūra. Kaip įprasta koncertuojant SKYLEI, maišosi įvairiausių kartų žmonės: nuo solidžių verslininkų, gurkšnojančių viskį, iki linksmai alų geriančių studentų. Pasirodymas vėluoja, todėl pavargusi laukti publika pradeda ploti kviesdama grupę. Pagaliau muzikantai lipa ant sceną. Skylė atsiveria…
Koncertas prasideda folk motyvais, kalbinant Šventaragį, toliau šiek tiek agresyvokas “Mano dievai”, o po jo – odė vyriško grožio dievui Adoniui, per kurios priedainį Aistės balsas skamba net geriau už muziką. Medaus saldumo muzikinį kokteilį apkartina tik garso trūkinėjimas. Aistringo Aistės dainavimo neatlaikė “Tamstos” stiprintuvai.
Vėliau Rokas pasakoja istoriją apie kitam krante paliktą seserį ir nuskamba bene dinamiškiausia SKYLĖS daina – “Karys“. Tiesa, studijiniame įraše ji skamba kur kas geriau. Klausant gyvai pritrūksta jėgos, o ir pati daina nebuvo taip techniškai atlikta, kaip tikėjausi. Blankiai atrodė ir solo gitara grojantis Gediminas Jakutis, kuris per kitus koncertus paįvairindavo muziką virtuozišku grojimu,o tą vakarą slėpėsi už pono Drazdučio nugaros, kuris, kaip visada džiūgavo, šokinėjo, grojo, sėdėjo, gėrė, dainavo…
Antroji dalis prasidėjo linksmuoju “Gangu“, vėliau nuskambėjo “Tolimi Lietūs“ ir visą publiką ištempę į šokių aikštelę “Kolibriai“. Po šios dainos, tvirtai vesdami žiūrovus finalo link, muzikantai sugrojo linguojantį “Babiloną“ ir funkinį-doorsinį “Manęs Nebuvo“. Vakaro kulminacija tapo “Septynis Ilgus Metus”, atlikta kartu su žiūrovų choru. “Pati jausmingiausia ir ilgesingiausia daina. Ji turėtų skambėti išvykstant“ – pasakojo prie baro sutikta mergina.
O koncertas ritasi prie pabaigos kartu su lengvuoju “Pienės pūku”, akustiniu “Meilės duetu”, greičiausiai apdainuojančiu Roko ir Aistės jausmus, ir visų pasaulio moterų džiaugsmu vienoje dainoje – “Žydinčių Moterų Džiaugsmas”. Po to kyla galinga plojimų audra ir SKYLĖ grįžta pakartojimui. Nuskamba dar keletas dainų ir Feniksas miršta. Tam, kad vėl atgimtų.
”Gangas” – ir mes vėl juokiamės, “Meilės duetas” – ir mes vėl tikim stebuklinga meilės galia, “Žiema” – ir užplūsta nostalgija studentiškm lengvabūdiškumui. Tokia buvo SKYLĖ tą vakarą. Truputį linksma, truputį melancholiška, seksuali ir svarbiausia gili.
Komentarai