Marškinėlių apipavidalinimo istorija prasidėjo nuo britų humoristinės laidos vedėjų Judy ir Richardo eksperimentų. Jie pirmieji pradėjo tyrinėti idiotiškų užrašų ir vaizdų psichologinę įtaką žmonėms. Tyrimai buvo minėtųjų marškinėlių nenaudai. To meto supratimas neprigijo, nes dabar menu vadiname ir grafinį vaizdavimą ant drabužių.
Miela glaustinukė su kokiu super cute vaizdeliu ar užrašu užtikrina komplimentų lietutį (nepamiršk skėčio). Demonstratyviu tiesmukišku rūbeliu išprovokuojama ne viena diskusija (beje, prieš tai pasklaidykite tarptautinių žodžių žodyną).
Viskas keičiasi, nes juk šio mėnesio mados tendencija yra praeito klaida. Taip rašo Helen Walters knygoje “200% Cotton: New T-Shirt Graphics”…
BUY
Marškinėliai (angl. T-shirt) jau tapo nauju idėjų raiškos būdu. Gausėja dizainerių, kurie gamina juos tiesiog sau. Šis skyrius skiriamas tiems, kuriems marškinėlių kūrimas iš šalutinės veiklos virto pagrindine saviraiška.
Retro piešinėliai (iš 1920-ųjų Azijos reklamų ar 1950-ųjų Rumunijos visuomeninio transporto dizaino) užpurkšti aerozoliniais dažais, pasitelkiant dviejų pastelinių spalvų derinį ant berankovių baltų marškinėlių – man patinka “Lemon Twist“ (tai ne lietuviškas glam ansamblis LEMON JOY) kūryba ir dėl savo idėjų. Jie sako – “Mes (firmos ikūrėjai: sutuoktiniai Danette ir Eric Scheib) kuriame žmonėms, kurie sugeba protingai suderinti detales, sujungti visumą daug kartų ir skirtingai“.
Mano mergaitiškas skonis negali praleisti puslapio su Rachel Cattle (debiutavo Londone kaip dizainerė) marškinėliais su girlie personažu, kuris iš pirmo žvilgsnio nė kiek neypatingas: įprastos spalvos, netgi kiek nuobodokos (juoda, raudona, pilka, žalia ir balta). Bet užtat koks linijinis piešinys! Manau, tik tokiu piešimo būdu galima tiksliausiai pagauti nuotaiką ir įspūdį. Jeigu reiktų apibūdinti jos kūrybą vaizdo klipu, tai, be abejonės, būtų THE CURE “Boys Don‘t Cry“.
Norėčiau dviejų jos marškinėlių: juodos spalvos su rožine įsižeidusia mergiote surauktais antakiais arba kitų, irgi juodų (plonina), kur balta mergiotė peliuko Mikio ausimis ir dėmėmis akių vietoje.
Kai britų iliustratorės Ange Hayward potraukis siuvinėti monstrus tapo manija, ji nusprendė įkurti mados liniją “Danger“. Juos malonu liesti pirštų galiukais. Medžiaga yra kažkas tarp flanelės ir milo. Cute, crazy with a bit of nasty cackle. Radęs tokius marškinėlius po eglute, apsidžiaugtų kiekvienas dešimtmetis, kuriam patinka “Edvardas Žirkliarankis“ ir “Košmaras prieš šv.Kalėdas“.
Dar vienas San Francisko pagimdytas dizaineris Michael Gilette (gal jis dar ir skustuvėlių firmai vadovauja?) derina mielus simbolius smagiomis frazėmis (pavyzdžiui, “Doll City Rock“). Beje, papasakosiu juokingiausius jo sukurtus marškinėlius. Išrinktieji – raudoni, baltame rutulyje vaikiškomis raidėmis užrašyta:“ I still love “Liam“:I still love “Noel“. Sąmojinga.
SHOOT
Jauni ar seni, ploni ar stori – visi dėvi juos Kardife, Frankfurte, Londone, Niujorke, Sidnėjuje ir Tokijuje. Tų žmonių idėja: marškinėliai – tai tik viena iš abstrakčių apsirengimo formos detalių.
Taip, šiuos žmones stabdė didžiųjų miestų gatvėse dėl užrašo ar piešinėlio ant marškinėlių, galbūt net užklupo intymiose situacijose. Ir čia joks absurdas. Reiks pačiai pabandyti tapti subjektu, o gal net objektu.
Negi tau nebūna linksmiau, kai pamatai dykinėjantį bedarbį su užrašu “Good at work“, pensijinio amžiaus poniutę su teletabių (anūkams jie patiko) glaustinuke, mokyklos direktorių civiliniais drabužiais bei kiek nusitrynusiu peliuko Mikio atvaizdu, apkūnią turistę, kuriai negėda vilkėti “I love Fig Newtons Cookies“, ir simpatišką berniuką su antihardcore – porno marškinėliais.
200%
“200%”, – greitakalbe pasakė Helen Walters ir nubėgo. Aštuoniolika jaunų ir talentingų, bet nepatyrusių maksimalistų net negalvojo jos vytis, nes they love to create. Čia svarbu ir procesas, ir rezultatas. Konceptualai – nepageidaujami.
Galbūt tai neįdomiausia knygos dalis (jeigu taip gali būti). Marškinėlių kūrėjai yra suvaržomi ir apribojami konkrečia tema, kuri juos veikia neigiamai, bet vis tiek gali rasti gerų pokštų. Dizaineris Scott King rašo baltomis raidėmis ant raudono plonyčio audeklo: “My granny went to London and all she got me was this lousy t-shirt. The fucking skinflint. I can’t stand her. I’ve never liked her since she poured boiling water on me, when I was a baby.”
LOVE
Tu ne vienintelis, kuris stovi prieš veidrodį ir bando apsispręsti, kuriuos marškinėlius šiandien apsivilkti. Gal tuos asimetriškus su “fuck yoga”? Tiesa, pamiršau paminėti, jog egzistuoja daugybė tokių žmonių, kaip tu. Jie irgi dievina “marškinėlius“ už tai, kad jie yra tokie. Šiame skyriuje jie netiesiogiai garbina savo užslėptą maniją, kuri vis įgauna pagreitį.
Marškinėlių apipavidalinime labiausiai pasireiškia punk-underground stilius. Kodėl? Todėl, kad jie nuoširdžiausiai myli savo mirusius idealus, natūraliai taria “whatever” bei “fuck you”.
Skyriaus lyderiais išrinkčiau “Pottymounth“ (punkrock clothing for punkrock babies) ir Cesar Padilla (psycho punk). Iš nuotraukų žvelgia išdarkyti lėlių veidai su skiauterėm, pripaišytom barzdom, ragais ir vampyro dantimis. Užrašai – realistiški:“my daddy is a motherfucker“, “18 seconds of pleasure, 18 years of hell“ ir “my dad only hits me when i am real bad“.“Pottymounth“ – tai antonimiška “Baby Gap“ alternatyva.
Manau, aš irgi susinervinčiau ir pradėčiau kurti marškinėlius, jei 1988 m. mano mama būtų išmetusi mano punk t-shirts kolekciją, rinktą nuo 1977 m.
Todėl Cesar Padilla miksuoja, krauna viską ant viršaus be sistemos ir gauna anarchistinę avangardo makalynę, kurioje kartais išryškėja Andy Warholo darbai, “Clockwork Orange“ logo, THE RAMONES nuotrauka ar Sid Vicious portretas.
SELL
Pamačiau marškinėlius, sukurtus pardavinėti plačiosioms masėms. Nekomentuosiu, nes pirmiausia reikia išmokti šilkografijos principo ir sužinoti kitas marškinėlių kūrimo gudrybes. Do it yourself.
Beldžiasi išvada: nesimušiu su žmonėmis, kurių marškinėliai nepatinka man arba atvirkščiai, taip pat klausinėsiu kievieno, kas nešioja THE RAMONES atvaizdą ar žino bent tris jų albumus.
Moralas: “A Kurt Cobain T-shirt doesn‘t a tortuned rock star made“.
Komentarai