Sukasi ratai ir dar neišaušus aš riedu į Berlyną. Skubu, nes sužinoti kas-kur-kaip-kame lieka tik kelios minutės. Galiausiai – apsiginklavus programų katalogais, taip pat ramiai galiu nerti į mane pasitinkančių spalvų cunamį. Su neišaušusiu rytu įriedu-įsisuku į Berlyną, kur nenumaldomu laukimu blizgančios mano akys neilgai trukus slenka didžiosomis raidėmis – Haus der Kulturen der Welt (Pasaulio kultūros namai).
Skambant Louis Armstrong, salė prisipildo. Kantriai sulaukęs tinkamos minutės, gilioje kooperacijoje su mintis perkonvertuojančiais garsais, projektorius užlieja povandeninėmis spalvomis erdvę, kurioje atidaromas Interfilm 21st International Short Film Festival Berlin.
Skaičiai
Skaičiai ir vardų gausa rėkė apie festivalio apimtį. Interfilm Vokietijoje, po veterano Oberhauseno festivalio, atsiunčiamų entry-formuliarų gausa varžosi tik su Hamburgo festivaliu. Deja, finansų tema skaudesnė, nei daugelio kur kas mažesnių festivalių, kurie tik bando prasimušti į dienos šviesą, nes labiausiai Vokietiją atstovauti galinčio sostinės evento išlikimu turi rūpintis vos kelios apmokamos darbo vietos… Tačiau akivaizdu, kad organizacinio komiteto iniciatyvos tai nepalaužia – vieni šią misiją atlieka dvidešimt vienerius metus, o kiti ateidami ir išeidami savo prisidėjimu papildo organizacijos sudėtį tarptautinėmis spalvomis.
Taigi, kultūrinis koncernas visgi pradėjo savo trečiąjį dešimtmetį, sudomindamas 3900 filmukų autorius iš 93 pasaulio šalių. Jau krauju pasruvusios mano akys vos neatsistatydino, kai buvo priverstos ir toliau nekeičiant krypties daryti tik tam tikrą skaičių mirksnių seanso metu.
Programos
Festivalio direktorius Heinz Hermanns, bandydamas lūkesčius nukreipti tinkama srove, atvertė keletą kortų: pasirodo, kiekvienais metais vis daugėja siuntų savižudybės tema. Variacijos nemato pabaigos – juoko, tragedijos, eksperimento ar animacijos forma pateiktos iki absurdiškumo vinguriuojančios idėjos apie mirtį. Mes juokiamės patys iš savęs, kol dar norim gyvent… Taip išrasta net atsisveikinimo laiškų rašytojo profesija. Hmm…
Rubrikos
Graži festivalio idėja ta, kad koncentruojamasi buvo ne tik į prizus ir potencialius laimėtojus, o plačiu spinduliu atveriama alternatyvioji festivalio dalis – gal ne visai naujos, tačiau pastoviai stebinančios savo turiniu, specialiosios programos: eksperiments, „clipped“, „AsiAnima“, „Play Gallery“, „Eject“ (kur žiūrovai – veidrodėlių pagalba – saulės zuikučiais – tiesiogiai renka labiausiai patikusįjį), shocking, Focus On, „MicroMovie“ (konkursas mažiausio formato filmukams, filmuotiems mobiliuoju telefonu), „Reklame Campus“…
Aišku, ko Vokietijoje yra ištroškusi liaudis – juoko ir nematyto kampo nestereotipinių siužetų. Iškart pasidarė aišku, vos tik gavau vietas salėse, kuriose buvo rodomi eksperimentiniai ir animacinia filmai. Akivaizdu, kad pamažu atsibosta graužtis už pačių išgalvotas problemas ir susivokusieji pradeda ieškoti vitaminų vaizduotei. Ir štai pasaulis jau atrodo kitaip po “Digital Dreams” seanso, kurio kūrėjai gyvena sapnuodami. “City paradise” – Londone išsimokslinusios prancūzės Gaelle Denis vizijose gyveno herojė Tomoko, spalvinga japonė panašiu likimu, atvykusi į Angliją mokytis kalbos, tačiau tarp Londono sienų atradusi susipynusias spalvotų raštų erdves, kurias stebėdamas pasijunti lengvai, lyg akvariume plevėsuojančios turkio spalvos žolės…
Dar viena rekomendacija interneto piratams – kanadietiškas Carol Beecher ir Kevin D.A. Kurytnik darbas “Mr. Reaper‘s really bad morning”. Kažkur už pasaulio ribų esančiame Anapilyje ponas Reaper skuba į darbą žemėje, „kill kill kill…“ jo dienotvarkėje, o tarpgalaktinis autobusas kaip neatvažiuoja, taip neatvažiuoja… O čia dar išdygo ramunėlė, nesiderinanti prie pono suprantamos estetikos. Mirk iš juoko.
Be abejonės, širdžiai miela, kad įsimaišė ir lietuviškas Rimanto Lukavičiaus darbas „Ku Ku“. Pilnai eksperimentų kategoriją atitinkantis iš nuotraukų suklijuotas, vos minutės dvidešimt dviejų filmas – kas visgi pasislėpę tuose šešėlių pilnuose senų pastatų languose?…
Focus On: Tai speciali kategorija, skirta atskirų šalių kūrybai. Artimai bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis sudaryta plati trijų šalių programa – Lenkijos, Ispanijos bei Švedijos.
Švedai verkšlena, neva jų trumpametražiams skiriama itin mažai dėmesio svetur, tačiau kas kaltas, jei visų pirma savo šalyje neišnaudojama galimybė rodyti trumpametražius kino teatruose, prieš ilguosius filmus. Vokietija tam geras pavyzdys – dėl nemažos trumpametražių paklausos čia jau ne tik patys festivaliai pradėję kurti trumpųjų nuomos centrus.
Užtai lenkai pelnytai verti dėmesio – sparčiai besivystantys rytų menininkai įrodo savo tiesmukišką specifiką, įtakotą nepriklausomybės atgavimo lūžio, perėmusią ir išvysčiusią sovietų kinematografijos tradicijas.
„Fallen Art” – žiaurus, šlykštus, bet originalumu neprilygstantis Tomek Baginski trumpasis; kompiuterinė animacija apie nužmogėjimą, lydimą temperamentingos pietietiškos muzikos. Nebežinai, ar juoktis, ar verkt… Tokie nepakartojami pasirodė lenkai.
Programos paletėje nepamiršta klasika – mano herojus Rybczynski. Jo meistriškumui skirti du terminai, perskiriantys režisieriaus kūrybos etapus į du labai kontrastingus frontus: pirmasis – septyniasdešimtųjų, antrasis – aštuoniasdešimtųjų darbai. Ir kas čia tokio kontrastingo? Ogi šitų dešimtmečių sandūroje Rybczynskis paliko tėvynę ir emigravo į JAV. Naujos platumos lenkui atvėrė nematytos erdvės vystymuisi. Jo žaidimai su laiku ir erdve priviliojo žymių atlikėjų prodiuserius. Taip Rybczynski galvoje gimė ir John Lennon klipas „Imagine“.
Kiti nuopelnai toje epochoje taip pat paskatino tolimesnės dimensijos evoliuciją: drąsiau pradėt maišyti laiką su erdve, akustiką paverčiant neatskiriama tos maišalynės dalimi. Aišku, visada viską pasiekia ir piktosios rankos ir dėl komercinės amunicijos, be papildomų, dažnai nelegalių šaltinių, seniai nuo kultūrinio bado mirę būtume…
Music Videos By…
Todėl net nežinau, ar labai nustebau, kai pirmąkart vartydama festivalio programos katalogą išvydau „Music Videos by Directors Corbijn, Romanek, Sendaoui, Glazer” seansus. Tai, ko pastaruoju metu MTV net ir naktimis nebeleidžia… Dar savaitę atgal ištiko vos ne isterinė euforija, radus straipsnį vietiniame žurnale apie šiuos šviežiai rugsėjį iškeptus DirectorsLabel leidinius, papildžiusius Chris Cunningham, Spike Jonze bei Michel Gondry klipų DVD kolekciją. Sulauktas revanšas už besąlyginį laukimą…
Taigi, šuoliukais iki ROTER SALON, kur jau ant kėdžių lūkuriuoja puikiai ką gaus žinanti publika. Akys kaip saldainius sukramsnoja parodytus – kam gal jaunystę primenančius – klipus. Seansui pasibaigus, raudonos salono lempos tik susodrėja ir, kaip kiekvieną vakarą prieš tai, čia atgyja platforma suvažiavusiems kūrėjams ir jais besižavintiems… Dj užpildo erdvę electro, o mes su kolega ir stiklais rankose traukiam prie tame pačiame INTERFILM sutiktų prodiuserių ir režisierių…
Gal ką iš INTERFILM greitai pamatysime mažajame burbuliuke LT
Sven – danke für gute DJ Buchung!
Lewis – congratulations with „Handicap“ in NY!
Komentarai