Kada yra debiutas ir koks jis turi būti, kad būtų pastebimas? Ar Lietuvai reikia dar vieno menininkų debiutų realybės šou (kitų dviejų nevardinkime)? Kodėl vis reikia rebiutuoti iš naujo? Ar tikrai vaikai nori būti A.Saboniais, bet ne D.Narkevičiais ar M.K.Čiurlioniais? Kurios menininkės pavyzdžiu seka mergaitės: E.Špokaitės ar E.Rakauskaitės? (Įdomu, ką apie tai mano patys vaikai?) O gal galerijos suremontavimas (jaunųjų menininkų parodoje „Entuziastai“ pirmasis debiutavo jaunasis menininkas Gintaras Didžiapetris, kuris remonto ir valymo darbų pagalba priartino parodos erdvę prie „balto kubo“ ideologijos)? Ar tiesa, kad vienintelis būdas patekti į meno galeriją yra apsinuoginimas?
Šis klausimas yra vienoda užuomina į parodoje dalyvaujantį Jurgos Gelucevičiūtės performansą „Pozuotojas“ ir į Guerilla Girls, kurios dar 1989 metais paskaičiavo, kad mažiau nei 5% menininkų Niujorko Metropolitan Museum of Art sudarė moterys, tačiau net 85% eksponuojamų nuogalių buvo moterys. Kai Guerilla Girls grįžo 2004 m., santykis dar labiau pakrypo ne moterų naudai – dabar moterų menininkių ir nuogalių kiekis sudaro atitinkamai 3% ir 83%. Skamba kaip feminizmo mene pralaimėjimas? Beje, Jurga irgi debiutavo savo draugo nebedebiutanto Juozo Laivio kūriniu. Bet tai jau kita istorija.
2002 metais, prieš pat Vilniuje apsilankant G.W.Bushui ir jam ištariant tuos skandalingai pagarsėjusius žodžius, kurie dabar grėsmingai įtekstina Vilniaus rotušę, 8-oje Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Traukos centras“ dalyvavęs vokiečių menininkas Christian Jankowsky gavo atsakymus į Jo Ekscelencijai V.Adamkui užduotus klausimus. „Net pačios galingiausios valstybės ekonomika negarantuoja talentų atsiradimų“ – taip į vieną jų lakoniškai atsakė Lietuvos prezidentas. Lietuvos ekonomikos kontekste šią JE V.Adamkaus mintį galime suprasti irgi lakoniškai paprastai – jų negarantuoja niekas. Tačiau nebūkime lakoniški – vis dėlto kas, kada yra talentas, arba, kas ir kada yra talentas Lietuvoje?
Organizuodamas apžvalginę jaunųjų menininkų parodą visų pirma susiduri su konteksto problema, todėl neatsitiktinai šis tekstas prasideda nuo prezidento pasvarstymų apie talentus. Lietuvoje ne tik nėra šiuolaikinio meno rinkos, bet ir nuolat vyksta diskusijos, ar tikrai šiuolaikinis menas yra menas, ir ar tikrai šiuolaikiniai menininkai nėra korumpuoti šarlatanai, kurie stovi už ŠMC kampo ir tyčiojasi iš savo žiūrovų. Lietuvos menininkus ruošiančios aukštojo mokslo institucijos vis dar ruošia ekspresionizmo ir figūratyvizmo abstrakcionistus (čia galime prisiminti amerikiečių meno istorikės ir menininkės Eva Cockcroft abstrakčiam ekspresionizmui priklijuotą „šaltojo karo ginklo“ epitetą.Tuo metu tokį meną rodančias galerijas rėmė CŽV. Kokios temperatūros karus vis dar kariauja vietinės menų edukacijos institucijos?), vidutinė studento stipendija yra 125 litai (už tiek tegali įsigyti storesnį „Taschen“ katalogą su spalvotomis iliustracijomis, o kur dar pinigai skirtukams?), specialaus išsilavinimo ar ryšių neturintys kūrėjai buriasi į virtualias geto tipo subkultūras ir t.t., o masinės informacijos priemonės labiau domisi „pikantiškomis naujienomis“ ir iš penktojo į pirmą puslapį migravusiais nusikaltimais ir nelaimėmis.
Jei debiutų parodos dažniausiai primena testus, tai jaunųjų menininkų paroda „Entuziastai“ labiau panaši į psichodelinės debiutų energijos demonstravimą. Skirtingas ir uždaras akademines ir subkultūrines menines bendruomenes ar individualius ego getus atstovaujančių menininkų jungimasis į tinklus yra viena iš pagrindinių šios parodos organizavimo stimulų ir tikslų.
Kaip tai atrodo? Įsivaizduokite nostalgiškus, „simbolinę tvarką“ reprezentuojančius realistine tapybos maniera atliktas asmenines fikcijas ar judančius „metafizinius – simbolinius“ peizažus ant parodą įrėminančių merginų (iš Rytų Europos, ieškančių vaikinų iš Vakarų Europos) fotografijų iš internetinių pažinčių tarnybų tapetų (R.Levulio projektas „Pažinčių klubas“). Dar pridėkime su analinėmis bei estetinėmis fobijomis susijusią socialinę parodiją (K.Šapokos „Povas“), vietoje judančias šiuolaikinės etno-fantazy stiliaus transporto priemones (V.Stanionio „Avangardiniai motociklai“) po barokinio skliauto 3D debesų simuliacijomis (T.Martišauskio lubos-šviesdėžės), kukluksklano nuotykius Gedimino prospekte (su kuklukslano kostiumu į LTV2 laidą apie Fluxus nusileidusio D.Mikšio projektas), su merginomis tapetuose žvilgsniais besikeičiantis nuogas pozuotojas (kviečiame pasinaudoti norinčius piešti „iš natūros“ – minėtos J.Gelucevičiūtės projektas), etc.
„Entuziastai“ yra paroda, kuriai labiau rūpi dalyvavimas ir jungčių sukūrimas ar jų regeneravimas nei dar vienos hierarchinės sistemos gamyba (juk „tapus“ žvaigžde atsiduri piramidės viršuje). Entuziazmas yra daugiakryptis ir daugiaprasmis terminas. Jis gali reikšti ir atsidavusio ar užsiprogramavusio individo tipą ar ilgalaikę savijautą. Entuziastu gali būti ir kažkokios specifinės marginalinės veiklos mėgėjas, ir pavienis elitinis profesionalas; taip pat, tam tikrą naivumą kariniais konfliktais, priemiesčių maištais ir korporacijų pelnais užsiėmusiame pasaulyje išsaugojęs aktyvistas (nors taip pat reikia būti entuziastu, kad kovotum kurioje nors barikadų pusėje). Kartu, šis terminas gali reikšti tam tikrą ironišką epitetą naivių, tikinčių ir aktyvių atžvilgiu; gali sietis su korporacijų mums peršamu nekritiniu reklamų pozityvizmu– „vartok ir dalyvauk“. Visa reali ir virtuali erdvė yra pilna kolektyvinio entuziazmo kūrybos pavyzdžių – nuo virtualių enciklopedijų (pvz. Wikipedia), copyleft, free software judėjimų ir kitų „atviro kodo“ kultūros pavyzdžių iki kūrybinių principų meno pasaulyje (tokių kaip apropriacija, < .i>sempliavimas, workshopai, workshow, pro-testo laboratorija ir kt.).
Suprantama, entuziazmo kultūra yra šizofreninė, vienu metu priešingomis kryptimis judanti kultūra, nes entuziazmas yra susijęs su multikryptingu nesavikritišku ekstravertiškumu, ir tai, be abejonės, yra viena pozityviausių šizopasaulio pusių. Entuziazmas kartu yra ir išlikimo būdas šiuolaikinėje postkorporacinėje visuomenėje, nes leidžia gaminti naujus geismus (taip pat ir debiutus) kapitalistinio pasaulio struktūrų ribose. Kai tokie geismai ir veiklos susiduria ir susijungia su skirtingais geismais ir veiklomis jie kinta ir „vystosi“ pagal rizoidinio (Deleuze &Guattari išpopuliarintas biologinis terminas, apibūdinantis tinklines augalų šaknis primenančias struktūras) proceso dėsnius daugialypėmis kryptimis vienu metu.
Atviro debiutinių kūrinių ir jų autorių tinklo sukūrimas ir yra vienas svarbiausių šios „organizuoto entuziazmo“ parodos tikslų. Organizuotas entuziazmas neišvengiamai susiduria ir su ekstuziazmu, buvusių entuziastų skepticizmu, tačiau entuziazmas yra užprogramuotas plėstis užkrečiant kitus ir save. Jaunųjų vaizduojamojo meno talentų paieškų sistemos spragą bando išnaudoti Viktor Tikrai, piratinė dreifuojančio identiteto asmenybė, kurios pagrindiniai tikslai yra idėjų mainai ir kolaboracijos. Pastarasis šiame projekte turi naują avatarą, kuris siekia surinkti norinčių sudalyvauti dalyvių, projektų pasiūlymus ir/ar portfolio archyvus (savo darbus siųskite: viktorastikrai@gmail.com).
Galite spėti, kokius skirtingus (bet vienodus?) menininkų projektus apjungia ši paroda?
Ištraukos iš parodoje dalyvaujančių menininkų atsakytų anketų:
V.K. Kurio kito menininko kūrinio autoriumi arba kokiu autoriumi norėtume būti?
B.P. Norėčiau būti kažkas tarp Harmony Korine ir Zach Liebermann.
L.B. R. Mutt. 1917 m.
J.J. ir S.L. Norėtume išgert su Christo and Jeanne-Claude ir parūkyti su Gilbert ir George:)
G.D. Norėčiau vaidinti C. Sherman fotografijose.
A.R. Norėčiau pabūti Marilynu Mansonu.
K.Š. Norėčiau pabūti Jurgio Kunčino romanuose kaip vienas jų dalyvių pačiam autoriui to nežinant. Tačiau jo kūrinių autoriumi nenorėčiau būti.
Taip pat norėčiau būti Jono Švažo kūrinio Nukirsti medžiai autoriumi.
T.B. To menininko kūrinio, kurio autoriumi gali būti ir bet kas kitas.
V.K. Kurioje įvykusioje ar neįvykusioje parodoje (kurioje nedalyvavote) norėtumėte sudalyvauti?
L.B. Liudviko Buklio Retrospektyva.
A.R. Norėčiau sudalyvauti Elektrodienose 2006.
T.B. Ground Control, 1997.
T.S. The Wrong Gallery. NYC.
K.Š. Pirmojoje lietuvių dailės parodoje 1907 metais Petro Vileišio namuose Vilniuje, pabūti žiūrovu pirmosios personalinės Jono Švažo parodos atidaryme Vilniuje, 1965 metais, LTSR dailės muziejuje, taip pat eksponuoti savo kūrinį Nukirsti medžiai pomirtinėje J. Švažo kūrinių parodoje, Dailės parodų rūmuose, 1977 metais, dalyvauti Sutemose ir Cool places.
V.K. Ar kas nors dar paklausia ar tai ką jūs darote tikrai yra menas?
T.M. Deja, ne. Negi visiem tai taip akivaizdu ?
V.S. Niekam net nekyla minčių klausti, patys pasako „čia tai menas“.
L.B. Man pačiam toks klausimas kartais kyla.
J.J. ir S.L. Taip, nuolat (tai labai geras klausimas ir labai rimtas, beveik religinis).
K.Š. Kai buvo išleistas parodos 2 Show katalogas, jį iš kažkur gavo mano viršininkė (bibliotekoje, kurioje dirbu). Subėgo visas skyrius (maždaug 5 bendradarbės ir 1 bendradarbis). -Čia ir Kęstutis dalyvauja, čia ir Kęstutis dalyvauja!!!- klegėjo kolegės,- čia ir tavo darbų yra, Kęstuti?- nenustygo vietoje, nes garsėjau bibliotekoje kaip „Dailininkas“ ir „Kūrėjas“ (visomis klasikinėmis modernizmo prasmėmis). Energingai ėmė versti pirmuosius puslapius. Iš pradžių garsiai ir linksmai stebėjosi „paveiksliukų“ keistumu.
Verčiant toliau, skambūs balsai tapo duslesni. Trumpam išėjau iš skyriaus. Grįžau maždaug po dešimties minučių. Katalogas gulėjo vienišas ant stalo, skyriuje tvyrojo mirtina tyla, bendradarbės kiekviena demonstratyviai kuitėsi prie savo stalo. Apie katalogą ir parodą daugiau nebeišgirdau nė žodžio. Nuo to laiko iš „Kūrėjo“ pavirtau apsišaukėliu.
Pasinaudodamas interneto teikiamomis galimybėmis klausti ir gauti atsakymus Viktor Tikrai pateikė klausimus ore.lt skaitytojams:
Kas jums yra menas?
Kas jums yra šiuolaikinis menas?
Kodėl Lietuvoje nėra šiuolaikinio meno rinkos?
Ar jauniesiems menininkams būtų geriau debiutuoti ne ŠMC?
Kodėl lietuvių menininkai taip retai išnaudoja mass medijas, o šios Lietuvos menininkus?
Kokį šiuolaikinio meno kūrinį, kurį matėte Lietuvoje, norėtumėte matyti ir savo kambaryje?
Kodėl virtualiems komentuotojams taip patinka kloakinis komentarų žanras?
Ar tikrai vaikai nori būti A.Saboniais, bet ne M.K.Čiurlioniais ar D.Narkevičiais?
Atsakymus ar klausimus siųskite viktorastikrai@gmail.com
Jaunųjų menininkų paroda “Entuziastai” veikia iki sausio 15 d. ŠMC, naujas darbo laikas – nuo 12 iki 19.30 val.
Iliustracijų autoriai Jurga Gelucevičiūtė (“Pozuotojas”), Valdas Stanionis (“Avangardiniai motociklai”) ir Bartosz Polonski.
Komentarai