Mano butas Paryžiaus priemiestyje, galvoje tokia sumaištis kaip per Harrod’s išpardavimą, o mano gyvenimas telpa į 100 puslapių. Aš kaip šprotas plaukioju didžiuliame lėbautojų būryje, kol prašvinta dar vienas rytas ir skaudančia galva krentu į draugės lovą. Prisigert ir gerai pasidulkint yra viskas, dėl ko kasdien atsimerkia mano akys. Bet staiga ateina TA mergina ir aš iš menkučio šproto virstu aršiu narvalu.
Ši knyga beveik tokia pati kaip įžanga: nebanaliai parašyta, tačiau apie banalius dalykus.
Kai nešioji senamadiškus pusinius akinius ir ryši pretenzingą kaklaraištį, margintą baltais žirniukais, neišvengiamai esi priskiriamas prie viskuo nepatenkintų, snobiškų ekscentrikų. Virti putpelių kiaušiniai pusryčiams, troškinta briediena pietums, anties kepenys vakare ir literatūros klasika prieš miegą. O šeštadienio vakarais arba kai užpuola nelaukta vidinė revoliucija – dienoraštis. Bet ne bet koks, o šokiruojančiai atviras, su hormonų audromis ir paauglišku lengvabūdiškumu dėl kiekvieno neatsakingo poelgio. Toks pat rafinuotai lengvas ir paviršutiniškas, koks būna tik snobo gyvenimas.
Lengvas ir stilingas, kartais kiek sunkiai pasiduodantis. Puikus skaitalas atostogų pradžiai ar tingiai dienai pliaže. Neįpareigojantis mąstyti ir slystantis stikliniu gyvenimo paviršiumi. Prasmės čia nėra, nebent taiklūs naktinių klubų lankytojų aprašymai, prabangių vakarėlių įspūdžiai iš pirmų lūpų ir madingai lakoniškas kalbėjimo būdas. Tačiau tai ir viskas, į ką gali pasinerti skaitydamas šį viešą prisipažinimą. Kaip visada, išpažintis baigiasi ilgu gyvenimu ir verkiančiais vaikais. Toliau viskas žinoma – nebūtina skaityti.
Tačiau geras dienoraštis tas, kurio niekas neperskaitė. Kai jis tampa prieinamas visiems, dingsta gniuždantis atvirumas ir išverktas nuoširdumas. Vieninteliai dalykai, dėl kurių jis buvo šio to vertas. Lieka tik išgalvotas gyvenimas su išgalvotu skausmu. Kam rašyti dienoraštį, jei jis ne apie tave..?
Komentarai