Išsipustę, skrybeliuoti, skraidančiais drugeliais pilve ieškome VIP įėjimo į gimtadienį (tokie būna?). Dar keli drugelių sinchroniški suplasnojimai ir pakylame. Vėjo gūsis nuneša mus į eilės galą prie… „Mados infekcijos“ „afterio“ tualeto. Ten balsas už durų praneša „Tik abonentams“ ir garsiai nusijuokia. Ėėė, bėgame iš ten (lietuviški haute couture vakarėliai man niekada nepatiko), mirkteldami poetui Aleksandrui, kurį vėliau sutiksime tikroje „tūsofkėje“ (įdomu, jei nebūčiau mirktelėjus, ar būtų atėjęs?).
Every party talks about pop music šūksniu lendu pro Arkos vartus, viduje mane pasitinka švytinti „Stereo 45” trijulė, kuri periodiškai yra apdovanojama bučiniais (teisingai, kam tos gėlės?). Pakšt pakšt pakšt – Orgasmatron foreva!
Širdis apsąla vėl išgirdus Electro – high voltage – rankos pačios kyla aukštyn. Kišeninėje salėje jau groja Julytė. Gaila, kieno pasi-Ruošimas gimtadieniui užsitęsė ir šio bei to neišgirdo. Jau apie dvyliktą griebiu išsaugojimo vertą „flaiką“ ir vėdinuosi kaklą – jausmas lyg rankose laikyčiau „Stars on 45” plokštelę. Tada pamažėl nužudau troškulį „raudonu buliumi“, paleidžiu drugelius pasiplaukioti ir judu tolyn electro ritmais.
Gvidas B ir Mantas T vienas po kito sušaudo nepatenkintus tūsu, nebyliai patardami neskubėti link išėjimo – Detroitas pasigriebia ir mane. Žinoma, 5 kW prisidėjo prie bendro gėrio. Visad visad murmėjau, kad geras garsas yra gero vakarėlio pradinė jungtis. Toliau jungiasi gražūs veidai, muzika, muzika, miksavimas, muzika ir paslaptis.
Šįkart paslaptingai užtvertas už baltos uždangos didžėjus kaip vėliau pasirodė buvo Miss America. Sukdamas garbaną jis liūdėjo, jog neteko galimybės matyti linksmus veidus. Užtat anapus kulisų matė iš kostiumų išnyrančius InCulto, kurie liko apsivilkę tik kuklias melsvas sukneles ir mano mėgiamiausias baltas kojines virš kelių. Jurgi, ar mes norim roko?? Žinoma. Net minimal salėje “įmiksavus” rock ritmų gyvenimas užvirė bent pusvalandžiui, akys sufokusavo kelią link grojančio El-t. Aiškiai matyti, jog legendinis “Stereo45“ jį išaugino, nors labiau kaip minimalistą reiverį.
Pogrindiniame bordelyje augo ir Manfredas. Penktadienį jis sugrojo šauniai, bet suskambėjo pakankamai įprastai (ypač Franz‘ai) – nors ir labai tikėjausi… na, to… jo pamėgto Electric Six mikso. Kym Wild nustebino savo seto „draivu“. Ar tik ne White Stripes akomponuojamas jis nusimetė savo rausvai baltai dryžuotus marškinius. Toks gestas paprastai reiškia, jog artėjama prie greitos kulminacijos ir staigios pabaigos. Mmm, beje, sintetinis elektroninės muzikos paradas arba kelionė muzikoje (spręskit pagal savo natūrą ir poreikius) turėjo baigtis pritrenkiančiu afteriu. Deja arba laimei, tik ne man… dar ilgai negalėjau užmigti.
Smagu, kad „Stereo45“ dvasia, nors ir pridusinta bereikalingų dūmų, alsavo bent dešimtadalyje atvykusiųjų. Dar prieš metus, tebesklandant gandams apie per kraštus besiveržiančią aroganciją, uždarus ir paslaptingus vakarėlius, į kuriuos renkasi visokio ilgio ir spalvos plauko publika galėjai nuspėti, kad antras gimtadienis bus, kur jis beįvyktų.
– Beje, kaip tau tie burbuliukai šampane?
– Electro! Tikras electro!
Komentarai