“FC Basel! FC Basel!” – skanduoja filmo herojus. Net ir žinant, kad lietuviai pamišę dėl krepšinio, įdomu pažiūrėti kaip elgiasi kitų šalių futbolo aistruoliai. Ypač Vokietijoje – šalyje, kur viskas, pradedant Lufthansos lėktuvais, kurių nosys papuoštos juodai baltu kamuoliu, baigiant futbolo aikštelę vaizduojančiais kilimėliais oro uosto bagažo skyriuje atvykėliams primena apie artėjantį pasaulio čempionatą. Visgi šešoliktajame Bochumo videomeno festivalyje futbolo akcentų nebuvo daug – be šveicaro filmuko apie Bazelio klubo aistruolius, daugiau kamuolių ekrane nesimatė. Bet apie viską iš eilės…
I diena
Ar žinojote, jog rožinės FlyLAL ir salotinės AirBaltic yra labiausiai drebančius lėktuvus turinčios oro linijos pasaulyje? Mes irgi nežinojom, kol neišbandėm skirtumo tarp Baltiškų kompanijų ir Europos aviacijos sunkiasvorių.
Nepaisant to, kad Bochumas esantis Šiaures Vokietijoje nėra labai toli, ten patekti nėra paprasta ir vieno lėktuvo neužteks. Šiaip taip nusigavę vieton labiausiai stebėjomės:
* 24 valandas per parą veikiančia metro linija Klaipėdos dydžio Bochume (ir tuo, jog nors linija vienintelė, ji kažkodėl pažymėta trisdešimt penktuoju numeriu)
* Naktinio gyvenimo nebuvimu (Net ir Klaipėdoje yra kur nueiti ar ne?)
* Senų tradicijų videofestivaliu palyginti nedideliame mieste (pirmasis festivalis įvyko 1989. Įdomu, ar dar liko festivalio archyvuose aptrintos VHS kasetės su filmukais iš tų laikų…)
* Jokių kontrolierių viešajame transporte (mūsų nuostabą supras tie, kurie patyrė kaip dažnai gaudomi zuikiai didžiuosiuose Vokietijos miestuose, tokiuose kaip Berlynas)
Mūsų tikslas – Bochumo videomeno festivalis vyksta kadaise anglių kasyklomis garsėjusiame Rūro regione. Ir nors visi filmukai rodomi svarbiame regiono centre – Rūro universitete, vakarėliai perkelia renginį į įvairias miesto erdves: apleistas sodybas, barus ir t.t.
Universitetas, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas, yra šiek tiek toliau nuo miestelio, ten patekti galima metro. Pastatų ansamblis kiek primena mūsiškį saulėtekį. Pagrindiniai skirtumai (Rūro universiteto naudai): vietinis „shopping street‘as“, kuriame yra ne tik kebabų ir knygų, nuosavas kino teatras, turtingos audiovizualinės galimybės, na ir dar regbio aištelė netoliese esančiame parke. Prie saulėtekio privalumų būtų galima paminėti nebent…am…
Vos priėjus prie universiteto mus pasitinka iškaba su dideliu festivalio logotipu. Tiesa, gal girdėjote, jog šiuo metu Vokietijoje universiteto darbuotojai streikuoja dėl lėšų mažinimo (dėl ko gi daugiau), tad vos įėjus vidun labiau matosi ne festivalio, bet streikuotojų stendas.
Jie gana atkakliai siūlo kažkokius lapus su informacija. Skubiai prabėgam pro juos, murmėdami lietuviškai. Pats universitetas pasak vienos festivalio organizatorės lietuvės Dorijos yra „antras šlykščiausias universitetas Vokietijoje“. Nebloga pasitikimo skanduotė iš toli atvykusiems kraštiečiams, o beje, kas gi pirmas, Dora?
Kad ir koks šlykštus jis būtų, mum čia patinka. Betoninės sienos kvepia industrine romantika, nors būnant ilgiau pradėti šiek tiek slėgti. Man regis architektai neblogai akcentavo žinomo posakio dalį, kuri sako, jog „mokslo šaknys karčios“.
Universitetas nemažas – jame dienas leidžia virš 35 000 įvairiataučių studentų. Lietuvių sutikome dvi, tingime skaičiuoti, bet ir taip aišku, jog nekažin koks procentas. Tačiau, faktas, jog viena iš jų prisideda prie kasmetinio videomeno festivalio manom, šiek tiek kompensuoja visą reikalą. Pas ją svetingai ir apsistojome gražiame triaukščiame vokiškame namuke. Viskas, mes išvargę – miegot.
II diena
Pats laikas atkreipti dėmesį į programą. O ji labai įvairi: nuo VJ pasirodymų, iki filmų screeningų, kuriuose žiurovai balsuoja keldami žalią arba raudoną korteles. Be viso to – filmoteka, kurioje ramiai įkritus į minkštutėlį fotelį galima dar kart pažiureti vakarykštį favoritą (į filmoteką patenka visi festivalio pagrindinėje programoje rodomo filmai) bei kelios vaizdo instaliacijos.
Viena pastatyta išilgai tako į pagrindinę salę – du į vienas kitą nukreipti televizoriai su besispjaudančiu (ir „apsispjaunančiu“) autoriumi.
Papildomos programos – nuo audiovizualinio fejerverko Optronica (tai gana garsus Londone vykstanti festivalis ieškantis naujų vaizdo ir garso suliejimo krypčių), iki Vilniaus geležinkelio paskirtį praplėtusio Next Festival. Na ir žinoma konkursinė programa, padalinta į penkis blokus.
Konkursinėje programoje – du lietuvių filmukai: AXX matytas „Estettomotto“ ir Rimanto Lukavičiaus „Kuku“.
Vakarais nykų miestelio naktinį gyvenimą praskaidrina festivalio vakarėliai, į kuriuos norinčių patekti yra žymiai daugiau nei į patį festivalį. Nepaisant vakarėlių sėkmės (arba kaip tik, paisant jos – mat vakarėlyje instaliacijas rodo festivalyje dalyvaujantys VJ) ryškiausias festivalio akcentas – renginys yra videomeno atstovas, o ne kino. Tai jaučiama tiek festivalio atributikos dizaine, tiek atmosferoje (prieš seansą laukiantiesiems nuobodžiauti neleis įrengtos videoinstaliacijos) tiek ir pačioje programoje. Labai įdomu buvo stebėti vadinamąjį VJ contest. Jo esmė – penkios VJ komandos po pusvalandį rodo savo sugebėjimus ir virtuoziškumą grojant muzikai.
Skamba nuobodokai? Gal šiek tiek, įdomiausia, jog taip visai nėra – VJ komandos parinktos puikiai ir taip skirtingai konstruoja savąjį vaizdų kokteilį, jog ne tik žiuri bus sunku išrinkti geriausią, bet ir žiūrovams. Šou pradėjo prancūzai Stabil, kurie buvo itin techniški – projektuodami vaizdą dvejais projektais, is kurių vienas buvo nukreiptas į visiem pažįstamą ekrano drobę, o kitas – į besisukantį permatomą kubą.
Abstrakčios projekcijos kiek priminė 3D MAX‘iu darytas vizualizacijas. Viskas atrodė matematiškai tikslu, tačiau ir pakankamai šilta bei nuoširdu, jog žavėtų. Antri prie pulto stojo kiniečiai pasivadinę 8GG – jau gana garsūs ir žinomi VJ.
Sukurę inovatyvią techninę sistemą, kuri itin tiksliai reaguoja į garsą ir leidžia vaizdui nuo jo neatsilikti, vaizdais kiek priminė musiškius šaunuosius Rüt Rüt – truputi išdykėliska ir nerimta, tačiau labai žavu. Ir jeigu prancūzai linijom ir geometrinėm figūrom puošė taisyklingą minimal techno ritmą, tai kiniečiai ieškojo daugiau žaismingesnio, kapoto ritmo.
Čekams smagiu pavadinimu Carpets Curtains, kiek nepasisekė – dėl techninių kliučių ju pasirodymas buvo atidėtas ir jį pamatė tik nedaugelis (manęs tarp jų nebuvo), tačiau net negausaus būrelio gerų atsiliepimų užteko įtikinti, jog buvo ne ką prasčiau. Ketvirta VJ pora – Aleksas ir Jeremis iš Amsterdamo. Na, čia jau skonio reikalas, bet dainuojančios įvairiaspalvės manekenės su čiulpinukais man atrodo šiek tiek nebešviežia. Technika gana paprasta – vadinamoji „mišraininė“, kai atsiradus naujam garsui klojamas naujas vaizdas.
Paskutinis konkurso dalyvis vėlgi iš Prancūzijos – d-rush. Jų pasirodymas išsiskyrė interaktyvumu – nepatingėję prieš pasirodymą (jie buvo paskutiniai) aplėkti Bochumą ir priklijuotį savo lipdukų bei netgi sugebėję užklijuoti plakatą priešais policijos stotį, jie visa tai nufilmavo. Kaip patys teigia „jų pasirodymai visada skirtingi“ ir tas jautėsi.
Kitą dieną nuėję pasižiūrėti jų gatvės meno viską radome. Žavus exhibicionizmas.
III diena
Trečia festivalio diena prasidėjo vadinamuoju Brunch ir svečio festivalio, kuriuo šįkart buvo lietuvių Next Festival, pristatymu. Vėliau – konkursinės programos paskutinės dalys, audiovizualinio projekto LEM pristatymas. Daugelis suvažiavusių dalyvių laukė apdovanojimų. Atėjo vakaras, užgeso sviesos, į salę kviečiamos įvairios žiuri (jų buvo trys), kurių sprendimai pasitinkamai garsiais sveikinimo šūksniais ir tyliais nusivylimo atodūsiais. VJ varžybas laimėjo konceptualieji d-rush, pagrindinius žiuri prizus išsidalino subtilus ir poetiškas Andres Denegri pasakojimas apie Argentinos kasdienybę filme „Uyuni“, prancūzo Jean-Gabriel Periot sukarpyta dokumentika „Even if she had been a criminal“ ir vizualus Arash T. Riahi galvosūkis „Mississippi“. Plojimai, plojimai.
Dalyviai išsiskirstė, o mes dar trumpam likom, mat laukė pasivaikčiojimas aplink apleistas anglies kasyklas. Iki pasimatymo, keistasis Bochume !
Komentarai