Nors nei mūsų, nei kaimyninių šalių miškuose seniai nebeliko rimtų žvėrių, liepos 28-30 dienomis čia susirinko keli tūkstančiai „plikųjų žmogbeždžionių“, kai kuriais aspektais tikrai nenusileidžiančių faunos atstovams. Pačiomis įvairiausiomis transporto priemonėmis – mašinomis, traukiniais ir autobusais – keli tūkstančiai jaunimo judėjo galutinio tikslo link. Net kelių kilometrų spinduliu buvo galima stebėti žmogaus invazijos į gamtą pėdsakus – seniai judintų takelių dulkės formavo iliuzinį rūką ir dengė medžių lapus savotišku apvalkalu.
Tokio pobūdžio judėjimas „Atgal į gamtą“ atrodė tiesiog pražūtingas – po truputį trūko oro, blogėjo matomumo sąlygos. Griovyje mėtėsi apvirtusios mašinos, o šeimininkai, matyt, toliau patraukė pėsčiomis malšinti linksmybių troškulio. Pasiekusios teritoriją, žvalgėmės pažįstamų veidų, strategiškai palankesnės vietos palapinėms ir autobusui. Nors netoliese pamatėme patriotų iškabintą Lietuvos vėliavą, pačių patriotų pamatyti taip ir nepavyko.
Nedidelė lietuvių delegacija – berniukai iš BOROS, LENINO PROSPEKTO ir mergaitės iš ZIMBABVĖS dalinosi kelionės įspūdžiais ir gaiviaisiais gėrimais. Pirmosios pažintys su vietiniais tualetais, tiesiog prasismelkusiais Senosios romėnų kultūros dvasia – šalia triviečių tupyklų po tris rikiavosi geriausios draugės ir draugai. Nelaimingieji vienišiai panarinę galvas traukdavo į krūmus. Rojaus kampelį galėjo atrasti kiekvienas – vieni panirdavo į religinius apmąstymus hari krišnos kavinėje, kiti – į keisto gelsvo atspalvio upelį.
Nuskriausti neliko ir ekstremalių pojūčių mėgėjai – organizatoriai keliems laimingiesiems sudarė galimybes praleisti valandą įvairių dydžių narvuose. Aktyvesnio laiko leidimo šalininkus masino neseniai supilti smėlio kauburėliai, kurių dėka kai kuriems pavykdavo nors trumpam atsiplėšti nuo žemės, o kai kuriems ir skausmingai sugrįžti atgal. Visgi, stebėti visa tai tikrai buvo gana malonu. Toje pačioje pievoje kamuolį išdidžiai vaikėsi vyrai prisidengę Ievos maudymosi kostiumėliais. Šitaip „Zvera“ pasitiko mus: apsirėdžiusi pačiais įvairiausiais pavidalais, griaudama fizikos dėsnius ir socialines normas.
Muzikinis „Zveros“ veidas taip pat nenuvylė – vien pažadėtosios 27 grupės suteikė vilties, kad kiekvienam pavyks atrasti ką nors įdomaus. Nors iš esmės labiausiai patenkinti liko sunkiosios muzikos mėgėjai.
Nors iš esmės labiausiai patenkinti liko sunkiosios muzikos mėgėjai. Pirmąjį vakarą mūsų labiausiai laukiama buvo grupė iš Baltarusijos DEVIL SHOOTS DEVIL. Deja, į antrą išbandymų etapą jie nepateko (žr. pradžią); sklido gandas, kad jie buvo diskvalifikuoti pasieniečių. Po sunkios įžangos, daugiausiai sudarytos iš latvių grupių, iš kurių nelabai kas ir įsiminė, nebent po truputį pradedanti skaudėti galva, ant scenos užlipo sielos atgaiva VOICEKS VOISKA. Anksčiau matyti lietuvių ska/punk grupės DR. GREEN 10 metų gimtadienyje, jie kėlė nemažai vilčių. Po geroko perdozavimo sunkiąja muzika, ska šiek tiek apmalšino erzulį, visgi, geriausia festivalio grupe jų tikrai nenominuočiau. Nors ir apsiginklavus pučiamaisiais, mušamaisiais ir styginiais, jų muzikoje vis dar kažko trūko. Sunku pasakyti ko, kai visko tiek daug. Visgi, tikėtino poveikio kūnui nebuvo. Daugiausiai dėmesio ir publikos šį vakarą pritraukė lietuvių grupė BORA, grojanti hardkoro ir pankroko mišinį. Apsauga sunkiai besulaikė ant scenos kopiančią auditoriją, pasišovusią savais vokalais paremti pagrindinį ansamblio solistą Vladeslavą Bojažnyj. Toks kolektyvo pagausėjimas ir nuo scenos prakaito lašeliais trykštanti energija sukūrė vieningą dvasinės acappella būseną. Nors kildavo abejonių ir nerimo, ar ši savadarbė scena atlaikys tiek daug trypiančių kojyčių. Ilgai nerimauti neteko – vieni atliko akrobatinius šuolius nuo scenos, liaudyje vadinamus „steidždaivingu“, arba kitaip – nardymu nuo scenos, kitus išstūmė apsauginiai. Po BOROS audros linksmybės buvo pratęstos toliau nuo scenos. Kartas nuo karto pro garsų mergaičių ir berniukų klegesį, šurmulį ir juoką ausis pasiekdavo melodingi ir emocionalūs latvių grupės TESOS akordai, kurie šį kartą skambėjo greičiau kaip lopšinė.
Antrąją dieną vos prisikėlusios iš autobusiuko su vis dar ramybės neduodančiom vakarykštėm „nuotaikom“, nutarėme daugiau dėmesio skirti aplinkai ir detaliau susipažinti su vietiniais turiniais: du namai buvo skirti elektroninės muzikos mėgėjams, dar nuo vakar vakaro viename iš jų vis dar sėdėjo ta pati gotų porelė, matyt, ne dėl specifinių muzikinių interesų, bet dėl traukos tamsiam ir nejaukiam namui, kuris kitų žmonių saulėtą dieną būtent dėl to ir neviliojo; viename iš statybinių namukų smalsesni galėjo rasti milžiniškų puodų su vakarykščiais ryžiais ir daržovėm, visgi, tokių smalsuolių, matyt, buvo ne per daugiausia – puodai vis dar stovėjo pilni. Šitaip praleidusios pirmą dienos dalį sulaukėme ir koncerto, kurį pradėjo dainininkė iš Prancūzijos Helluvah, grojanti prancūzų folkroką su PJ Harvey ir PLACEBO kūrybos bruožais. Skambant melodingiems akustinės gitaros akordams, minia pamažu pradėjo rinktis. Estafetę perėmė latvių grupė CACOPHONICS, linksminusi publiką melodingo pankroko programa, kurios sudėtyje galbūt buvo ir per daug svetimos kūrybos atgarsių. Po latviškos kakofonijos sekė lietuviška ZIMBABWE.. Sunku objektyviai apibūdinti aborigeniškosios simfonijos kokybę, visgi aplinkiniai kalbėjo, kad buvo gerai. Šį vakarą labiausiai sužavėjo prancūzų emocore grupė SEQUOIA ir ispanai ICTUS, kuriuos grupė ZIMBABWE pasiėmė su savimi į tolesnį išbandymų etapą Alytuje, kodiniu pavadinimu „Poezijos naktis“. Lietuvių grupė BORA, taip pat sulaukusi pakvietimo prisijungti, palūžo ir estafetės, deja, nebaigė. Nors tai jau yra kitos istorijos ir kiti etapai, galiu tik išduoti, kad nugalėtojai pasiekė Palangą ir ten visą naktį mėgavosi gyvo garso Vitalijos Katunskytės koncertu:)
Nuotraukos iš www.easyget.lv
Komentarai