Vieną naktį Elvis susapnavo, kad iš dangaus nusileido Davidas Hasselhoffas ir, šelmiškai kilstelėjęs kairįjį antakį, apvaisino miegančią rokenrolo deivę. Praėjus devyniems mėnesiams, tas pats lyriškai lytinis herojus Elvis suvalgė viena pica per daug ir iškeliavo į amžinojo bugio plotus, o kažkur kitoje Amerikos pusėje gimė Jesse “Devil Boots Electric” Hughes, kuris po poros dešimčių metų ritmų ir akordų šventykloje regėjo tiesą ir užsiauginęs slaptinguosius ūsus, į savo kuklų mokytojo būstą pasikvietė vaikystės draugą Joshua Homme (pastaruoju metu darbinį slapyvardį Carlo Von Sexron iškeitusį į dar slaptesnį Baby Duck).
Jiedu sukūrė grupę EAGLES OF DEATH METAL, ir tapo linksmybių bei subtilių nešvankybių riteriais, grąžinusiais seniai pavogtą saldaus saldaus ir nuodėmingo rokenrolo garbę, o šiais niūriais laikais juos, deja, jau suka ir MTV.
Ironiškuosius garage rock vėliavnešius jau buvo tekę matyti vienos dienos mini festivalyje, kur jie grojo pirmi, nes apšildė THE SUBWAYS, kurie apšildė Angels&Airwaves, kurie apšildė THE STROKES, kurie apšildė FOO FIGHTERS. Tada pagrotas penkių dainų best of’as kuriam laikui numalšino troškulį antibaladėmis apie vyšninę kolą, tačiau niūraus EMO bei pražūtin besiritančio pasaulio nuojautos išvargintai sielai reikėjo kažko rimtesnio, ir nuovokūs maestro iš legendinio Manchester Academy paskelbė EODM koncertą rugpjūčio gale. Kadangi bilietas kainavo viso labo juokingus 8.5 svaro, o EODM yra sparčiai populiarėjanti grupė, sublizgo tikras laimės žiburys toateriams (smulkūs niekšiški verslininkėliai, kurie prisiperka pilnas kišenes bilietų, kad jų neliktų kitiems, o vėliau gerokai brangiau parduoda koncerto vietoje, ar per kokį žiurkių lizdu tapusį E-bay, kuriame net Pete Doherty nesidrovi pardavinėti savo akivaizdžiai neveiksmingu buvusio priešheroininio implanto). Išties, bilietų nebebuvo jau beveik mėnesį prieš koncertą, ir likus pusvalandžiui iki koncerto, už įėjimą mokėjau akiplėšiškus 25 svarus.
Viduje iškart prasibroviau priekin pro anglus su Budweiserio skardinėmis; paskutinė mergiotė, kurią teko nustumti prie pat scenos, buvo stambi paauglė, namie akivaizdžiai piktnaudžiaujanti juodais akių pieštukais bei plaukų dažais. Ji buvo labai nepatenkinta, tačiau kita vertus, gerokai už mane aukštesnė, o kad viskas atrodytų kuo nekalčiau, meiliai paaiškinau, jog specialiai dėl šio koncerto atvažiavau iš Lietuvos. Šio nerūpestingo melo vėliau gailėjausi, nes ji manęs klausinėjo, kaip vadinasi Lietuvos sostinė ir ar pas mus būna vasara. Ji su dar septyniomis draugėmis atėjo vien dėl galimybės pamatyti Joshua, kuris darbo dienomis užima rimtas grupės Queens Of The Stone Age vokalisto pareigas.
Prieš EODM grojo kol kas negirdėti THE HAZE. Vaikinai skambino bei dainavo itin rimtai, tačiau jų rimtumą įdėmiai aprėpti trukdė tai, kad viskas buvo į kažką panašu arba kažkur matyta, kad ir nuvalkiotas roko šamanų atributas – blizgantis šalikas, pririštas prie mikrofono stovo. Muzika skambėjo tarsi drauge jam session susėdę ir agresyviai nusiteikę The MUSE, The MUSIC ir The SUBWAYS; vokalistas, nors panėšėjo į Arvydą Macijauską (gerokai sumažintą ir porą mėnesių intensyviai pamaitintą nacionaliniais fish’n’chips), dainavo kaip Jimas Morrisonas; gitaristas atrodė lyg Ian Browno ir to keistos troliškos išvaizdos blondino iš ABBA lydinys. Nepaisant mano skeptiško nekantrumo, visuma skambėjo kokybiškai ir maloniai ausiai, bet dievaži, džiaugiausi, kai jaunuoliai susirinko brangius žaislus ir užleido sceną rimtesniems, kur kas daugiau gyvenimo malonumų nei pirmosios poliucijos ir pirmojo alaus bokalo įkvėpimas patyrusiems dėdėms; darbininkai iš scenos gilumos atvilko įspūdingus Eagles būgnus, kurie buvo padabinti keletu išdykusių liemenėlių ir itin taupiai naudojant medžiagą nunertomis virvelinėmis kelnaitėmis.
Vyrukai buvo neįtikėtinai punktualūs, tačiau pusės publikos laukė nusivylimas – vietoj Joshua Homme už būgnų sėdo liaunas vidutinio amžiaus blondinas. Jesse vilkėjo berankovius marškinėlius, tad merginos galėjo iki valios grožėtis jo stangriais tatuiruotais bicepsais. Tai, matyt, buvo ir taktinis manevras, nes didžiąją koncerto dalį, ypač garsiau užtarkavus gitaroms, jo baikeriško falceto beveik nebuvo įmanoma girdėti. Koncertą EODM be užuolankų pradėjo naujausiu singlu “I Want You So Hard (Boy’s Bad News)”, ir nors nerangus renginio garsistas turėtų mirti, ponios ir ponai, Eagles Of Death Metal nusipelno ordinų, nes jie sugrąžino rokenrolui libido! Jie atsipalaidavę ir žaismingai bei neįpareigojančiai dainuoja apie jaunas guvias mergiotes ir žada jas priversti kalbėti kalbomis (reiškinys, itin gerai žinomas teologiniuose žinynuose, nors EODM apie jį dainuoja visiškai nekrikščioniškame ir neplatoniškame kontekste) ar šiaip begėdiškai linksmai šokdinti visą naktį.
Po pirmos dainos jau gerokai įkaitęs Jesse iš užpakalinės aptemptų džinsų kišenės išsitraukė ryškiai rožines plastmasines šukutes, o aš ėmiau neregėtai pavydėti mergiotėms, kurios kažkada lankė jo pamokas. Šis kišeninis Cyborg Erectus atrodo tarsi pagamintas suliejus [liekno] baikerio humoro jausmą, porno žvaigždės vingrumą bei įžūlumą ir madingiausias 80ųjų New York’o gėjų ūsuosenų tendencijas; šį vaidinimą jis žaidžia su tokiu lengvumu ir pasitenkinimu, jog tai ne tik linksma, bet ir žvėriškai seksualu. Įtariu, daugelis į gyvenimą per rimtai žiūrinčių moterų juos apkaltintų seksizmu ar lengvabūdišku antifeminizmu, o Birutė Vesaitė nuoga prieš Seimą agituotų prieš jų koncertą; daugelis auditorijos mergaičių tarsi nesiryžo dūkti, užtat berniokai ir jauni vyriškiai šėlo, klykavo, stumdėsi, ir staugė, kai Jesse paskyrė dainą “Cherry Cola” visoms laydees, esančioms salėje. Aukšti dailūs garbaniai tiesiai už manęs riaumojo ‘We love you, Jesse’, o per “Bad Dream Mama” prasidėjo tikra euforiška mėsmalė, – visi šokinėjo, tiesė rankas, stumdėsi bei taškėsi vandeniu iš plastmasinių buteliukų. Baigęs dainą, Jesse apžvelgė minią, ir linktelėjo – ‘Yeah, baby! This is fucking unbelievable!’ Bene vienintelę niūroką, lėto tempo dainą “Already Dead” jie pavertė staigiu šėlsmu, tačiau daugiau netikėtumų ir improvizacijų tą vakarą nebuvo. Čia labiausiai ir trūko auksinio Joshua prisilietimo, kuris garantuoja gausybes negirdėtų instrumentinių vingrybių ir siurprizų kiekviename gyvame Queens Of The Stone Age pasirodyme. EODM dar gana jauna grupė, bet vis tiek truputį gaila: net veržlioji “Got A Feeling (Just Nineteen)” skambėjo puikiai, tačiau tik “kaip iš kompakto”. o tuo metu Jesse hipnotizavo guviai judinamais klubais, ir beveik nepastebimai prasidėjo “Whorehoppin’ (Shit, Goddamn),” vyrijai tarsi pritariamajam chorui skanduojant šių metų atradimą – “Shit, Goddamn, I’m a man, I’m a man!”
Priekinis klausovų frontas itin sužvėrėjo pasigirdus “Miss Alisa” akordų orgijai, o iš kažkurio šono, menu, visiems virš galvų praskrido nėriniuotos prancūziškos kelnaitės, kurias Jesse pakėlė ir su plačia šypsena suriaumojo – “This is Rock’n’roll!” Pasinaudojusi keliomis tylos akimirkomis, aš tvirčiau įsikibau tvorelės priešais sceną ir suspiegiau: ‘Jesse, you animal, play “English Girl”!!!’ O jis, ūsu pakutenęs mikrofoną, atsakė man – “Anything for you, baby!” ir tvirtu rankos mostu pradėjo mano dainą. Tą akimirką pamaniau, kad staigus euforijos antplūdis mane nudės greičiau, nei spėsiu sukalbeti Sveika Marija, tačiau tik stipriau įsikibau į šalia stovėjusio berniuko petį ir uždainavau kartu. Man regis, Jesse buvo šiek tiek juokinga, kad aš moku visus žodžius, bet tokia jau žvaigždžių privilegija – į gerbėjas žvelgti su kiek atlaidžia ironija.
Visų drabužiai jau ir taip žliaugte žliaugė, kai apsauginiai priekines eiles apliejo dar keletu buteliukų vėsaus vandens, o EODM smogė country metal šedevriuku “Kiss The Devil”; tik užgrojus jaukiai psichodelišką “Ballad Of Queen Bee & Baby Duck” visi gavo giliau įkvėpti iš kažkur vėl atsiradusių gaivaus oro gūsių. Berniukas, į kurio petį visą koncertą netyčia rėmiausi bandydama aukščiau pašokti, pasiūlė man savo telefono numerį ir kantriai palaukė, kol aš baigiau liuoksėti per vieną baigiamųjų dainų apie naktines ekskursijas po miestą ant užpakalinės automobilio sėdynės, “Shasta Beast”.
Jei nors akimirką atrodytų, jog ši grupė per rimtai žiūri į savo muzikinę karjerą ar savo tekstus, patikėčiau, jog labiau patyrę tėčiai tikriausiai niekada neišleidžia savo dukterų į pasimatymus su EODM berniukais, tačiau akivaizdu, jog jiems šis rokenrolo šou yra viso labo smagus žaidimas, akiplėšiška hormonų poezija ir naktiniai blevyzgojimai; jie neketina kvaršinti niekieno galvų painiais tekstais apie benzino kainas ar visuotinį susvetimėjimą. Pamirškit grupes, kurios pavadinimuose naudoja šauktukus bei kitus skyrybos ženklus, arba didžiuojasi esą meno koledžų išperos. Pasaulis juk vis tiek ritasi į pražūtį, ir truputis (san)techniškos meilės pakeliui niekam nepakenks.
Komentarai