Mano 1 gyvenimas iš 9

Lietuvoje pirmą kartą viešai susikovė du ekstremalai – laisvojo stiliaus motokrosininkai Nickas Franklinas iš Naujosios Zelandijos ir britas Chrisas Birchas. Į Lietuvą pasaulinio lygio žvaigždę Nicką, atlydėjo 22 metų Chrisas, kuris šou metu žiūrovams kėlė nuostabą ir akimirką leido suabejoti, kuris iš jųdviejų geresnis. Chrisas vis dar gyvena su tėvais, mažame Cambridge miestelyje ir profesionaliai FMX (laisvojo stiliaus motokrosu) užsiima tik metus. Tačiau dar septynerių suprato, jog turės dvidešimt motociklų ir didžiulį lenktynių lauką dykumoje. FMX – tai toks sportas, kai pasikliauji tik likimu. STOP! Šioje vietoje Chrisas mane pabara ir pataiso. „Skriedamas 10 m aukštyje apskaičiuoji kiekvieno piršto krustelėjimą. Tai matematika ir fizika. Meno čia nėra“

Taigi, Chrisai, kaip sekasi stulbinti publiką, ypač Lietuvoje, kur ne daug kas yra matęs FMX (freestyle motocross) per kelis žingsnius nuo jų?

Tiesą pasakius, tai pirmieji metai, kai profesionaliai užsiimu FMX. Taigi dabar skiriu absoliučiai visą savo laiką šiam sportui. 2006-ieji man ypatingi. Nes jei publika mano, kad tai aš stulbinu juos, jie klysta. Aš kaskart pats būnu priblokštas susirinkusios minios gausa ir palaikymu. Lietuviai šaunuoliai šiuo klausimu.

Kaip susidomėjai ekstremaliu sportu?

Penkiolikos pradėjau važinėti kartu su kaskadininkais, kurie dirbo kino pasaulyje. Iš jų išmokau daug triukų, įgijau pasitikėjimo. Vėliau pats išbandžiau kaskadininko darbą. Patikėk, tai skamba daug pavojingiau nei iš tiesų yra. Kaip ir pats laisvojo stiliaus motokrosas. Jis tik atrodo nutrūktgalviškai., tačiau iš tiesų viskas yra paskaičiuota iki smulkmenų. Nors pasitaiko ir paklaidų.

O kaip tave sužavėjo būtent FMX (laisvojo stiliaus motokrosas)?

Konkrečiai FMX sportu susidomėjau dirbadamas lenktynių trasoje. Būdamas paaugliu gavau ten neetatinį darbą. Taigi kiekvieną savaitgalį praleisdavau kartu su motokrosinikais. Kartą viena pažangiausių FMX komandų išplatino skelbimą, kad ieško jaunų bei perspektyvių motokrosininkų. Žinoma, pasisiūliau, nes jau tada buvau išbandęs savo jėgas su kaskadininkais. Kadangi jie mane jau ir taip pažinojo (dirbau tos komandos lenktynių trasoje), tai priėmė bandomajam laikotarpiui.

Jaudinaisi?

Žinoma. Buvau jauniausias ir mažiausiai iš jų patyręs. Apskritai visose lygose ar turnyruose buvo laikas, kai būdavau jauniausias. Tačiau jau tada atlikdavau tokius triukus ant motociklo, kurie net vyresniems sportininkams kėlė sunkumų.

Ar prisimeni, kai pirmą kartą palietei motociklą?

O taip! Man buvo septyneri. Kaimynas, pasisodinęs mane ant savo 87-ųjų Harlio, pavėžino laukais, kažkur už Cambridge miestelio. Pirmą kartą pajaučiau tą greitį. Po kelių metų draugas nusipirko motociklą. Taigi vietoj žaidimo žaisliniais motociklais, slapčia nuo tėvų pievomis laksčiau tikru motociklu. Dar po kelių metų išsiderėjau, kad tėvai man nupirktų motociklą. Tada pradėjau lankytis motokrosininkų susibūrimuose, treniruotis kartu su jais.

Kokia buvo tėvų reakcija? Ar mokslai nenukentėjo?

Be tėvų to nebūtų įvykę. Jie mane palaiko nuo mažens. Baigęs vidurinę, įstojau į transporto vadybą. Tačiau per Kalėdas 2005 metais, supratau, kad tai mano šansas. Jei neišnaudosiu jo maksimaliai, tai ir liks tik mano hobiu. Taigi pareiškiau tėvams, seneliams ir draugams, kad nuo šiol aš būsiu profesionalus sportininkas. Ir tapau juo. Tai visai nesunku.

Kada pirmą kartą ore visiškai paleidai motociklą?

Kai man buvo septyniolika. Tu teisi, tai toks triukas, po kurio persilauži ir tarsi žengi į aukštesnį lygmenį. Pamenu ruošiausi varžyboms. Tai buvo Didžiosios Britanijos turnyras. Pasižadėjau, jei neatliksiu „seatgrab“, kurio metu reikia visiškai trumpam paleisti motociklą, nedalyvausiu varžybose. Bet atlikau. Sudalyvavau. Likau antras Didžiojoje Britanijoje. Šis laimėjimas dar mane pastūmėjo.

Turbūt neišvengi traumų…

FMX sporte kol kas išvengiau rimtų traumų. Nuolat sau primenu, jog turiu tik vieną gyvybę. Tiesa, yra tekę nukristi treniruojantis. Kritau ant nugaros, prasidėjo vidinis kraujavimas. Greitoji įjungusi visas įmanomas sirenas, nuvežė mane į reanimaciją, nes manė kad jau mirštu. Nugara buvo ištinusi, taigi kurį laiką turėjau tarsi du užpakalius. Tačiau lūžių nebuvo. Taigi greitai pasveikau ir vėl sėdau ant motociklo.

Kas tave įkvepia kasdienei rizikai?

Šiuo metu keliauju po Europą ir dalyvauju šou su Didžiais FMX Vardais. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavau su Nicku (Nick Franklin – trečias pasaulyje FMX kovose). Visuomet, kai pamatau Nicką ar kitą profesionalą atliekantį naujus triukus, bandau atkartoti. Taigi darbas su tokiais sportininkais man didžiausias stimulas pačiam kilti iki jų lygio.

Kaip prabėga tavo laisvalaikis?

Mėgstu BMX, niekada tuo rimtai neužsiėmiau, tačiau man patinka įsimesti savo senstelėjusį skeitą, nuvykti į vakarinį Londoną ir kartu su draugais išbandyti savo jėgas. Tačiau niekada nepersistengiu eksperimentuodamas, nes bet kokia trauma man gali labai daug kainuoti. Pavyzdžiui, keli mėnesiai be turnyrų ar pasirodymų jau kelia grėsmę finansiniam savarankiškumui. (che che)

Kas geresni FMX sporte – amerikiečiai ar europiečiai?

Kelių metų bėgyje, be abejonės, geresni bus europiečiai. Amerikiečiai dabar patys atvyksta čia ne tik į turnyrus, bet ir trenruotis. JAV šiuo metu vyksta per daug įvairių sporto šakų renginių. Amerikiečiai nebesugeba skirti pakankamai dėmesio FMX. O Europoje šiuo metu tai itin populiaru. Žmonės į tai vis dar žiūri su nuostaba veide.

Kokie tavo ateities planai?

Pagavai mane… Vis tik vyksiu į Ameriką. Noriu tiesiog susipažinti su amerikiečių motokrosininkais, pasivaržyti, galbūt pasikviesti juos į Europą. Kaip bebūtų, kol kas geriausi FMX sportininkai yra amerikiečiai. Be to, nuo sausio iki kovo Didžiojoje Britanijoje galioja savižudiškos sąlygos FMX sportininkams. O aš nenoriu daryti pauzių.

Ar norėtum pasilikti JAV?

Atspėjai mano mintis? (juokiasi) Norėčiau, tik ne dabar. Tolimesmėje ateityje norėčiau turėti savo žemės sklypą kur nors Nevados valstijoje. Rengti turnyrus. Treniruoti jaunėlius galbūt. Tai įgyvendinti Anglijoje tiesiog per brangu.

Anądien klausiau Nicko, bet jau ir tu galėtum pamąstyti šiuo klausimu – ar norėtum, kad tavo sūnus būtų ekstremalas?

Reaguočiau į tai adekvačiai (juokiasi)