Taigi – rugsėjis… 2006 metų klubinėjimo sezono neatidariau prie užrakintų Kalnų parko vartelių ar ant „Europos“ stogo. Laukiau savaitę, o mano laukimą stiprino žodžiai iš vieno pranešimo spaudai: „Rui Da Silva dar prieš vizitą į Vilnių, klube “Gravity” pažadėjo sugroti šiuo metu pasaulyje populiaraus minimal techno setą, kokį propaguoja jo kolegos James Holden, Nathan Fake ar Audiofly“. Ką gi – pranešimas pasirodė beesąs 100 procentų teisus.
Gero ir pastaruoju metu labai pamėgto Minimal Techno paieškos prasidėjo dar prieš vidurnaktį. Šokių aikštelės grindų atsparumą jau testavo keliolika porų kojų, o geriausią vietą pirmoje eilėje okupavo gašliai kojas išskėtusi guminė lėlė, kuriai labiausiai, anot specialiaus komiteto nutarties, tiko Birutės vardas. Mintis apie tai, kad ji galėtų būtų kažkieno nauja gyvenimo draugė, nutraukė pirmasis Birutės skrydis tarp „kinkininkų“, rimčiau nepasikėsinęs į nei vieną jų. Minimal Techno, deja, net nekvėjo ir mano galvą apniko liūdnos mintys apie tai, kad gal verčiau reikėjo rinktis pobūvį arčiau dangaus.
Vis dėlto posakis „tyla prieš audrą“ galioja net ir ten, kur lyja nebent šampano purslais. Net nepastebėjau mažo „špoko“, perėmusio muzikinių agregatų kontrolę iš Alekso Virtualiojo. Jau nuo pirmų akordų 40 ml degtinės mano stikle sumažėjo perpus – vėlgi tos niekadėjos Birutės darbas, bet aš bent jau galėjau suprasti, kodėl ji pakartojo savo skrydį antrąsyk – jei minimalistinis dievukas yra (o jis tikrai yra ir turi krūvą apaštalų – R.Hawtiną, R.Villalobos ir krūvą kitų), tą penktadienio vakarą jis viena akimi geras dvi valandas sergėjo jaunųjų jo sekėjų sambūrį Vilniuje, kuriam vadovavo mažaūgis didžiagalvis iš Oceano Atlantico pakrantės. Visą tą laiką, Rui Da Silva vadovavo paradui „neatleisdamas raumens“ – monotoniškai įdomiai, švelniai piktai ir pakankamai šlapiai, nes pirmieji prakaito lašai nutekėjo nuo galvos dar nepraėjus nė pusvalandžiui nuo seto pradžios ir tekėjo viso portugalo pasirdymo metu. Miksas nesiūbavo, nebuvo ir taip mėgiamos lietuviškos „pasakos“ motyvų grojime su pakilimais ir nusileidimais – išlaikęs vienodą ritmingumą, jis buvo sugrotas tokiu pat tempu iki pat pabaigos.
Atsigavau tik tada, kai mistiniu būdu atsidūriau už G durų. Į klausimą „O kur Rui ?“ man buvo atsakyta tik giliu atodūsiu ir uždaromomis automobilio durelėmis. Taip, aš įrašiau Rui į apaštalų sąrašą.
Komentarai