Lapkričio 7 dieną Skalvijos kino centre įvyko toks keistas reginys pavadinimu Evaldo Janso filmų retroPERspektyva. Evaldas Jansas – videomenininkas, tapytojas, mąstytojas, vienas aktyviausių Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narių. Šiai sąjungai priklauso apie trisdešimt įvairiausių meno sričių šiuolaikinių menininkų, tarp jų ir Karolis Jankus, kurio filmo „Jėzus iš Lietuvos“ premjera neseniai gana nepastebėtai įvyko Vingio kino teatre.
Evaldą Jansą prieš jo filmų retroPERspektyvą ir jo naujausio filmo „To be on show/Būti išstatytam“ premjerą pristatė poetas, menotyrininkas ir eseistas Alfonsas Andriuškevičius. Nebuvau pasiėmęs nei diktofono, nei vaizdo kameros (neatsitiktinai tą rašau – kai kurie E.Janso filmai ir yra sukurti iš tokios, „atsitiktinės“, home video medžiagos), tad negaliu tiksliai pacituoti šios įdomios asmenybės žodžių. Vis dėlto, jo kalbėjimo esmė buvo tokia, kad religijai, menui ir filosofijai – svarbiausioms dvasinėms sritims periodiškai reikia žmogaus, kuris jas atnaujintų. Kad tai padarytų, reikalingi du dalykai – nulietas kraujo lašas ir legalybės transgresija, t.y.: peržengtos ribos. Taigi būtent toks žmogus, kuris atnaujina meno sritį Lietuvoje, pasak Alfonso Andriuškevičiaus, yra Evaldas Jansas.
Evaldas Jansas tikrai dažnai savo filmuose peržengia ribas, ir juos bežiūrint kyla klausimas, kaip jis taip padarė ir ar tai moralu. Filme „Prievartos antropologija“ užfiksuoti žmonės, prašantys jų nefilmuoti – artimieji, pažįstami žmonės ar net policininkai. Jų prašymų autorius neišklausė ir sukūrė ironišką filmą, kurį baigia į praeivius žaisliniu šautuvu pyškinantis jaunuolis (metafora, kylanti iš žodžių žaismo – anglų kalba „shooting“ reiškia ir filmavimą, ir šaudymą). Taip pažeidžiama privatumo teisė. Sarkastiškoje reklamos parodijoje „Pasitenkinimo antropologija“ pagrindinis herojus į užpakalį kišasi bulvę. Vaizdas brutalus. Labiausiai stebina filmas „Dūjis“, parodantis, kaip tikri narkomanai gaminasi narkotikus ir juos leidžiasi. Viename interviu Evaldas Jansas pasakoja, kad kitą dieną po filmavimo savo motinos butą, kuriame ir buvo atsivedęs tuos narkomanus, rado išvogtą. Panašu, kad dėl kai kurių kadrų šis kūrėjas rizikuoja net savo saugumu. Tai tik keletas pavyzdžių, kaip autorius peržengia meninius tabu. Kita vertus, ribų peržengimas ne visada reiškia originalumą. Būtų naivu tikėtis, jog panašius eksperimentus Evaldas Jansas daro pirmasis pasaulyje. Pabandykite kad ir įvesti į google.lt žodį „retroperspective“ ir pamatysite, kad šį žodį sugalvojo ne šio renginio organizatoriai. Tačiau čia jau reikėtų įsivelti į beviltišką ir aršią diskusiją apie šiuolaikinį meną. Paliksiu tik vieną išeitį – galbūt originalumas šiuolaikiniame mene ir nėra reikalingas? Kaip kad Valinskas nusiperka iš užsienio kokios nors laidos formatą ir Lietuvoj ją „kuria“ su lietuviškais „personažais“, taip ir čia – svarbiausia, kad personažai lietuviški.
Komentarai