Vasario mėnesį daugiausia kartų Skalvija rodo danų režisieriaus Anders Thomas Jensen filmą “Adomo obuoliai”. Tai sarkastiška pasaka apie neonacį Adomą, kuris, ką tik išėjęs iš kalėjimo, bandomajam laikotarpiui apsigyvena provincijos parapijoje – pas kunigą, kur jau sėkmingai įsikūrę – alkoholikas Gunaras, arabas Kalidas, dėl politinių priežaščių apvaginėjantis tik Statoil degalines, ir nėščia moteris Sara, bijanti, kad jos vaikas gims neįgalus.
Kadangi toje parapijoje Adomas turi kąžką dirbti, tarsi juokais jis sugalvoja iškepti obuolių pyragą. Tada ir prasideda filmo konfliktas – daug obuolių žadėjusią obelį apsėda varnos, po to kirmėlės ir t.t. Idealistas kunigas mano, kad išbandymus siunčia velnias, o storžieviškasis Adomas, pasiremdamas Jobo knyga (kuri visada atsiversdavo jo kamabaryje nukritus Senajam Testamentui), jog tai daro Dievas, dėl to, kad “nekenčia kunigo”. Tačiau neverta atpasakoti daugiau siužeto – nes būtent siužetas, istorijos pasakojimas šiam filmui labiausiai ir pavyko.
“Adomo obuoliai” skelbiasi esantys juodojo humoro komedija. Kadangi šis filmas nesukėlė man juoko, į nieką nepretenduodamas skubu išsiaiškinti, kas apskritai yra ta komedija. Komedijos pagrindinė, tiesioginė paskirtis, mano manymu, nėra tiesiog prajuokinti žiūrovą, o pasišaipyti iš žmonių ydų. Jei atvirai, tai visai nėra jokia originali mintis, taip galvojo jau senovės graikai ir romėnai, o dar tvirčiau apibrėžė Molièras su savo Šykštuoliu, Tartiufu ir kt.
Žmonės juokiasi dėl įvariausių priežasčių: dėl to, kad drovisi, nori pasiteisinti prieš kitus ar jiems nejauku ir t.t., bet tai neturi nieko bendro su komedija.
“Adomo obuoliuose” taip pat juokiamasi iš ydų – alkoholizmo, kleptomanijos, smulkmeniškumo, godumo ir, galiausiai, absoliutaus gėrio, naivumo – ir absuliutaus blogio, storžieviškumo. Vis dėl to, juokingiausia šiame filme turėtų būti kunigo (ir ne tik jo) snukio daužymas, brutaliai tyškantis kraujas ir pan. Po pirmo tokio netikėto kraujo plūstelėjimo susimąstau, kam tai tarnauja, ir paaiškinimo nerandu. Aš nieko prieš visokias menines priemones – manau, kad toks kraujo plūstelėjimas puikiai tinka pavyzdžiui, žiaurumo teatro pradininko Antonin Artaud kūriniuose, nes ten tuo krauju siekiama šokiruoti žiūrovą, išvesti jį iš pusiausviros, paaštrinti emocijas ir tokiu būdu atgaivintam žiūrovui tėkšti kokią nors esminę mintį. Kraujas tyška ir absurdo teatre – Vladimiras ir Estragonas belaukiant sutinka sadomazochistiškai nusiteikusius Pozzo ir Lucky (Samuelio Becketto “Belaukiant Godo”); bet absurdas čia jokiu būdu nereiškia nesąmonės, o šios pjesės personažai yra simboliški. Kraujas tyška ir Daniilo Charmso kūryboje, bet čia jis reikalingas netikėtumo efektui, paradoksalioms situacijoms sukurti, be to, smurtą jis naudoja kaip bausmės (dažniausia – nepelnytos) simbolį. Taip pat ir kine galime rasti pavyzdžių, kur smurtas yra reikalingas komedijos elementas, pavyzdžiui: farsui sukurti australų seriale “Tegu kraujas liejasi laisvai” ar personažams atskleisti brolių Ethano ir Joelio Coenų filmuose.
Gal nereikėtų taip sureikšminti smurto; tiesiog būtent tie brutalūs kadrai labiausiai išprovokavo mano neigiamą nuomonę apie šį filmą. Tikrai abejoju, kad tai galima būtų pavadinti juodu humoru, ne dėl to, kad to apskritai nemėgčiau – atvirkščiai, tikrai mėgaujuosi žiūrėdamas Monthy Pythono skečus ir pan. Tiesiog “Adomo obuoliai” man pasirodė ciniškas filmas, pretenduojantis į išbaigtą, teisingą, kokybišką, šiuolaikišką produktą, bet ne į meno kūrinį.
Komentarai