Ištikimas karalienės marimbos riteris Nebojša Jovanas Živkovičius ir vėl lankėsi Vilniuje. Šįsyk jam talkino dar trys perkusijos kariai: mūsų žemietis Pavelas Giunteris, kostarikietis Fernando Meza ir amerikietis Benjaminas Tothas. Visi kartu jie priklauso „The Jovan Percussion Project“ ordinui.
Živkovičius – margaspalvis žmogus. Įdomių, sudėtingos formos kūrinių autorius. Meistriškas atlikėjas, suderinantis tobulą grojimą su pavergiančiu artistiškumu. Asmenybė-vulkanas, kuriai regimai netrūksta mokėjimo suktis kapitalizmo sąlygomis (pvz., vienam kūriniui atlikti jis panaudojo daug medinių instrumentų, nes gavo finansinę paramą iš jų gamintojų). Ir, kaip visi didieji talentai, besisemiantis gyvybinių syvų iš gimtosios žemės – Serbijos.
Prieš keletą metų Kongresų rūmuose Živkovičius žavėjo lengva elegancija, laisvumu, subtilia ekscentrika. Ko laukti šįkart – pasitempti įpareigojančioje Filharmonijoje? Salė – neslėpkime –buvo labiau tuščia negu pilna ir nuosaikiai šildoma. Bet čia atsivėrė šoninės durelės, ir pro jas įžengė maestro. Vilkintis dryžuotais marškiniais, iš visų jėgų daužantis djembe, ekstatiškai šaukiantis it laukinis. Tai buvo „To the Gods of Rhythm“. Ką ir sakyti – malda buvo išklausyta, o mes, sėdintys salėje, bematant pakerėti.
Programa vadinosi „Nuo perkusijų solo iki kvarteto“. Kaip iš pradžių maloniai paaiškino vakaro vedėja, kūriniai sudėti tokiu principu, kad įvairiai kaitaliotųsi atlikėjų skaičius – tai vienas, tai trys, tai keturi. Arba – trys kaip vienas. Taip buvo kūrinio „Trio Per Uno“ atveju, kai trys muzikantai grojo labai sinchroniškai, lyg būtų vienas žmogus. Tačiau, nors programos struktūra ir rėmėsi skaičių logika, visą vakarą žėrėjo nuotaikų vaivorykštė. Kitaip negu patriarchas Reichas, rudenį dieviška monotonija vedęs į transą, Živkovičius čia spaudė ašarą slaviškais „Uneven Soul“ vingiais, čia linksmai žavėjo „Fluctus“ išdaigomis, čia svajingai nuteikdavo melodingomis miniatiūromis. O be to – ramiai tvarkė mušamųjų ūkį, atliko konferansjė vaidmenį. Pradėjęs groti, galėjo staiga sustoti ir pasikeisti tvokleles. Va taip va.
Atskirą žodelį norėtųsi tarti ir apie publiką. Kaip minėta, anšlago Filharmonijoje nebuvo, tačiau kaip niekad buvo justi klausytojų indėlis į bendrą vakaro atmosferą. Studentai, vaikai, pensininkai, profesionalūs muzikantai, kelios efektingos damos kėlė ovacijas ne tik po atskirų kūrinių, bet ir po atskirų dalių. Sulaukėme ir biso – kvartetas šelmiškai atliko dar vieną kūrinį. Buvo matyti, kad nuoširdus salės džiugesys persidavė ir muzikantams. Jie plojo vieni kitiems per petį, valiūkiškai baksnojosi ir lenkėsi prie širdies pridėję rankas, priglaudę šalnos nepakąstas gėles.
Pabaigoje pridurkime, kad visas muzikinis vakaras buvo įamžintas LTV kamerų. O jei gyveni Klaipėdoje, vasario 23 dieną dar gali suspėti į „The Jovan Percussion Project“ koncertą ir – būti sušildytas.
Komentarai