Ištisas porą savaičių noras Berlynalėje pamatyti įsimintinų, jaudinančių filmų ginė be paliovos varstyti kino salių duris. Kaip visada, daugiausiai žiniasklaidos ir žiūrovų dėmesio sulaukė konkursinė programa. Festivalį šiemet pradėjo Oliverio Dahano biografine drama „Žvirblelis. Rožinis gyvenimas“ („La Môme. La vie en rose“) – tai pastanga papasakoti apie Edith Pjaf gyvenimą. Tačiau, po filmo peržiūros režisierius teisinosi, kad jis, pasirodo, nesiekė papasakoti apie Edith Pjaf gyvenimą, nenorėjo atspindėti kokios nors konkrečios tiesos apie dainininkės gyvenimo chronologiją, faktus joje… Tai tiesiog portretas, – teigė Oliveris Dahanas. Taip, ko ne „kaire koja“ pradėtas festivalis ir toliau sekėsi… „nevienodai“. Festivalio konkursinę programą pabaigė Françoise Ozono filmas „Angelas“ („Angel“).
Festivaliui pasibaigus supratau, kad pirmo ir paskutinio filmo pasirinkimas galėjo būti ir neatsitiktinis. Beveik galima sakyti, kad „Angelas“ yra „Rožinio gyvenimo“ parodija. Tik, tiesa, Ozonas šiuo filmu, kaip jis pats teigia, gilinasi į 4-5 dešimtmečio melodramas, į jų pasakojimo būdą, todėl ir daugybė kinematografinių sprendimų ironizavo filmo veikėjų patirtis bei išgyvenimus, pvz., pasivažinėjimas automobiliu nufilmuotas fotografuoto peizažo fone, kelionė į Egiptą taip pat „surengta“ ir nufilmuota pigiomis priemonėmis – piramidžių paveikslėlio fone veikėjai jodinėjo kupranugariais, įkvėpimo pagauta jaunoji rašytoja, apie kurią ir pasakojama istorija, puola prie savo rašomojo stalo ir įsijautusi rašo naująjį romaną, kai tuo tarpu, operatoriaus kamera palaipsniui slenka jos nuogu užpakaliu – skleidžiasi vos pastebima, tačiau, ją pastebėjusiajam įtikinama ironija. Priešingai, „Rožinis gyvenimas“ atliktas su ironiją eliminuojančiu nuoširdumu. Deja, konkursinės programos esmė – konkursas. Nei „Rožinis gyvenimas“, nei „Angelas“ negavo svarbių apdovanojimų.
Auksinį meškiną gavo (tai reiškia, kad filmas pripažintas geriausiu festivalio programoje) kinų režisieriaus Wang Quanan‘o filmas „Tujos santuoka“ („Tu ya de hun shi“). Filmuota Mongolijoje, išnaudojant etnografines mongolų gyvenimo būdo ypatumus: gamtos žvarbumas, kasdienio žemės ūkio darbo sunkumas… Filme stiprių fizinių ribojimų kontekste atveriamas dvasinio žmonių ryšio gražumas ir, deja, trapumas: Tujos vyras – invalidas, ji pati susižeidžia nugarą (dėl to ir ji nustoja galios sunkiai dirbti). Taigi, reikia rasti šeimos maitintoją. Tuja išsiskiria su savo vyru, pasklinda gandas, kad darbščioji šeimininkė laukia piršlių, kurie greitai ima plūsti į jos ir jos, dabar jau buvusio vyro, Batero namus. Tačiau Tujos pagrindinis reikalavimas naujajam vyrui – jis turi priimti po vienu stogu gyventi ir Baterą. Pasirodo, šis dvasinis išbandymas yra sunkiausias ne vien naujiesiems kandidatams į vyrus, bet ir pačiai Tujai bei jos vaikams. Režisierius akivaizdžiai idealizuoja Mongolijos gyventojų moralinius įsitikinimus. Gražu, kad, siekdamas įamžinti nykstantį mongolų gyvenimo būdą (ekonominiai procesai verčia mongolus atsisakyti nomadiško gyvenimo būdo ir keltis sėsliai ūkininkauti į gyvenvietes), Wang Quananas sukuria jautrią žmonių gyvenimo istoriją.
Šeimos reiškinį dekonstruoja ir kitas kinų filmas – „Pasiklydę Pekine“ („Ping Guo“, rež. Li You), tačiau šio filmo veiksmas vyksta ne nuošaliame Mongolijos stepių užkampyje, o pačioje Kinijos sostinėje, kuri taip patiria nuolatinį sparčiai augančių ekonominių rodiklių bei didmiesčio madų poveikį. Kai kam filmo siužetas pasirodė sukonstruotas pernelyg netikroviškai, kai kam jis pasirodė pernelyg šabloniškas, paveiktas cenzūros… „Pasiklydę Pekine“ nepelnė apdovanojimų, nors filmas gal ir buvo to vertas… Apie šį filmą dar truputį vėliau parašysiu, nes labai įsiminė ne vien pati istorija bei jos pasakojimo būdas, bet ir filmo kūrimo aplinkybės.
Grįžtant prie prizininkų, man patiko vieno švedų kino kritiko (Jano Lumholdto) festivalių eksperto metodinis taisyklių rinkinėlis, viena iš jo taisyklių: festivalyje laimi tie filmai, kuriuose nieko nevyksta ir kuriuos spėja pamatyti tik patys žiuri nariai. Apie Sidabro lokio nusipelnusį Arielio Rotterio „Kitas“ („El Otro“) galiu pasakyti nedaug: tai filmas apie verslininko kelionę, kuri pavirsta kelione į kitą tapatybę, į kito žmogaus gyvenimą – verslininkas pastebi, kad šalia sėdėjęs žmogus mirė ir taip jis nutaria pasinaudoti jo „mirusia dūšia“. Jis pasisavina mirusiojo vardą, daiktus. Už pagrindinį vaidmenį geriausio aktoriaus titulą laimėjo Julio Chgavez. Kitas žiuri pripažintas filmas, laimėjęs Sidabro lokį už meniškumą – „Gerasis piemuo“ („The Good Sheperd“), pasakojantis apie Amerikos slaptosios žvalgybos (CIA) įkūrimą, apie žmogų, kuris pasirengęs paaukoti savo gyvenimą tam, kad apgintų savo šalį.
Geriausios aktorės titulą laimėjo vokietė Nina Hoss, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį Christiano Petzoldo filme „Yella“. Christiano Petzoldo kūryba neretai priskiriama vadinamajai Berlyno mokyklai, kurios kūrėjai sutelkia dėmesį į kasdienę tikrovę ir joje ieško veikėjų dramos. Berlyno mokykla pasižymi sąlyginiu realizmu, kuris filmų siužetus priartina prie nepagražintos veikėjų kasdienybės – būtent tokioje tikrovėje ieškoma poezijos ir gilesnės, neretai vertybinės dramos. Kaip ir dera, dramą išgyveno ir Ninos Hoss suvaidinta veikėja – ji, gavusi darbą Hanoveryje, išvyksta iš nedidelio Rytų Vokietijos miestelio. Hanoveryje Yella sutinka Philippą, jauną verslininką, kuris netrukus ją pasamdo dirbti sudarant pelningus sandorius. Tačiau pastangos ištrūkti iš praeities nesėkmių Yellai gana brangiai kainuoja. Filmas „Yella“, tarsi vaizduoja realų vyksmą, tarsi tuo pačiu ir žaidžia su žiūrovu, užmindamas mįslę, ar įvesdamas žiūrovą į labirintą – filmo pabaiga atskleidžia, kad vienintelis galimas „išėjimas“ iš labirinto tėra aklagatvis. Taigi iš kino salės išeini iki galo nesupratęs, kas gi nutiko.
Sidabrinį lokį už geriausią režisieriaus darbą gavo izraelietis Joseph Cedar, sukūręs juostą „Beaufort“. Beaufort – tai apleista kryžiuočių tvirtovė Libano teritorijoje, kuri XX a. antroje pusėje tapo Izraelio armijos anklavu Libano teritorijoje. Iki 2000 m. gegužės 24 d. Beaufort buvo Izraelio galios ir valios Libane simboliu, tačiau, kartu su minėtąja data galios simbolis pakeitė savo reikšmę. 2000 m. gegužę Beaufort tvirtovė, priėmus sprendimą atsitraukti, Izraelio armijos buvo susprogdinta. Taip nuo žemės paviršiaus išnykęs galios simbolis išgyveno virsmą ir ėmė simbolizuoti galios nykimą.
Filmas „Beaufort“, nė neparodydamas priešo, pasakoja apie karo beprasmiškumą, apie mirties baimę… Nors filme nepamatysi nė vieno Hesbullah kovotojo – vien Izraeliečių kuopos, budinčios Beauforte, tikrovę, filmas neužsklendžia butaforinėje aplinkoje. Scenarijus parašytas remiantis Rono Leshemo to paties pavadinimo romanu, kuris, savo ruožtu, rėmėsi tikromis Beaufortą saugojusių karių istorijomis. Kino tikrovė ir josios jautrumas persikelia iš ekrano į kino salę, kai girdi šnirpščiojančius žiūrovus. Bežiūrint „Beaufort“, kino salėje mano kaimynas dešinėje, kartu su kariu „iš ekrano“ niūniavo žydišką dainą… Tik vieną kartą išdrįsau dirstelėti į jį: jaunas simpatiškas vaikinas. Pamaniau, arba iš filmavimo komandos arba iš armijos…
Kartais žiūrovai kine knarkia. Kaimynas kairėje knarkė kai žiūrėjau pseudointelektualųjį Saverio Costanzo „Savo paties atminimui“ („In Memoria di Me“)… Bet kadangi festivalio žiuri šio filmo nė nepaminėjo, tai aš taip pat ilgėliau neapsistosiu. Niekas neknarkė per Park Chan-wook „Aš kyborgas, bet viskas gerai“ („Sai b ogu ji man gwen chan a“). Gal todėl filmas laimėjo Alfredo Bauerio pizą, teikiamą už novatoriškumą kino mene. Spalvingas, išraiškingas metaforiškas pasakojimas apie psichinius ligonius, sukurtas Björk klipų stiliumi, prikaišytas daugybės nuorodų į kitus filmus – šis filmas tikrai turės savo auditoriją. Taip ir pasakiau trumpo interviu metu Pietų Korėjos televizijos žurnalistui, kuriam parūpo sužinoti poros lietuvių nuomonę apie paskutinįjį Park Chan-wook darbą: „Tai filmas apie gyvenimą ir apie meilę!“ (su tokiu atsakymu kine sunku prašauti).
Paauglė Youn-goon dirbo radijo gamykloje radijo aparatų montuotoja, kol vieną dieną ji, pajutusi jėgų stygių, prijungė elektros srovę prie savo prapjautų riešų. Nuo tada Youn-goon yra psichiatrinės klinikos pacientė, nes ji yra įsitikinusi, kad ji yra kyborgas. Kiti klinikos pacientai kenčia nuo skirtingų ligų: vienas vyriškis iš baimės savo žmonai tapo impotentu, kitas kenčia nuo Edipo komplekso, trečias – nuolat prašo atleidimo, viena moteris turi polinkį kosmetinei chirurgijai… Young-goon svarbiausias pacientas – Il-soon, kuris laikomas nesocialiu ir klinikoje yra žinomas, kaip gebantis pavogti kitų pacientų asmenines savybes. Young-goon paprašo, kad Il-soon pavogtų jos gailesčio jausmą. Jai tereikia, kad išnyktų gailesčio jausmas ir tuomet ji galėsianti tapti tikra mašina, tikru kyborgu. Young-goon geriausi draugai – elektrinis kavos aparatas ir kiti elektroniniai prietaisai. Ji pavydžiai žvelgia į juos – į aparatus, turinčius aiškią savo pasikirtį. Young-goon sapnuose vaikosi savo mirusią močiutę ir klausinėja, koks yra egzistencijos tikslas.
Ryškus, įvairių „vizualinių jaustukų“ prigrūstas filmas, kaip jau minėjau, spalvingumą ir pasakos vaizduotę skolinasi iš Björk klipų, Young-goon savo sapnuose skraido kaip Supermenas, mina dviratį lyg Gu Changwei filmo „Povas“ („Kong que“ – 2005 m. Berlynalės Grad Prix) pagrindinė veikėja, savose kyborgiškose fantazijose ji pavirsta žiauraus kompiuterinio žaidimo žudike… Tačiau Park Chan-wook teigia, kad žiaurumas šiame filme yra ne žiaurus, o linksmas (angl., happy violence). Spaudos konferencijoje režisierius, prie meilės, žmogiškų santykių temos dar pridėjo, jog labai svarbu tai, kas susikaupę viduje (ar tai būtų ašaros, ar žiaurumas), išlieti į aplinką – toks ir esąs filmo pranešimas. Paklaustas, iš kur jo filmuose tiek žiaurumo, Park Chan-wook prisipažino, kad, matyt, tai glūdi pasąmonėje: nors šis jo filmas nė kiek ne politinis, režisierius teigė, kad jaunystėje patirta režimo priespauda užsifiksavo jo asmenybėje ir net ją suformavo. Kaip bebūtų, Park Chan-wook teigė, kad pagrindinė filmo mintis: meilė yra tam, kad mylėtum…
Mane gana keistai nuteikia oksimoronas „linksmas žiaurumas“, bet gal gi tam ir yra skirti oksimoronai… Lygiai taip keistai nesusipratus ir sunerimus išėjau iš kino salės, kai tuo tarpu kiti kolegos linksmai šnekučiavosi ir aptarinėjo „juokingiausias“ filmo vietas. Aš ir Pietų Korėjos žurnalistui „į kamerą“ prisipažinau, kad man juokinga nebuvo. Nors, kai šį filmą žiūrėsiu antrą kartą, žinau, kad juoksiuos. Juoksiuos, nes jau „iš toli“ atpažinsiu filosofo/režisieriaus sukaišytas nuorodas į slapstiko komedijas (pvz., kai klinikos pacientai lošia stalo tenisą, vaizdas ir garsas sumontuotas taip, kad primintų scenas iš Jacques Tati „Pono Hulot atostogos“, „Les Vacanses de Monseur Hulot“, 1953 m.), nuorodas į „Terminatorių“, o tiroliečių daina, atliekama Il-soon (aktoriaus Jung Ji-hoon, kuris Pietų Korėjoje yra žinomas pop dainininkas), bus smagiausia garso takelio dalis.
Komentarai