Tebūnie naktis @ Europos kultūros sostinė 2009

Negaliu nustot sukęs galvą: ar įmanoma įsivaizduoti įdomų renginį ar tuo labiau renginių ciklą (nekalbant jau apie nieką panašaus į (kultūros) politiką), organizuojamą (powered by) savivaldybės? Struktūros, kuri geriausiais savo laikais remia angelėlių skulptūras ant namo kampų, užmerkdama akis į kino teatrų uždarymą bei subsidijuodama graudžiausius akropolius-super-arenas, kokių savo paranojiškiausiuose košmaruose nesapnavome?

Ir štai visas miestas sumirga kvietimais į įžangas šventės, švenčiamos dėl tos nelemtos progos-išbandymo, kad savivaldybei atiteko kančia būti 2009 metų Europos kultūros sostine. Kompleksai, stresas, organizaciniai kortų nameliai, ant kurių griuvėsių ore statomi dar absurdiškesni pažadai ir miražai-viražai… Dieve, už ką?

Tiek „Gatvės muzika“ gegužės 5-tąją, tiek „Tebūnie naktis“ birželio 22, ypač įdomios tuo, kad „akimirkai sustabdomi įstatymai“, mieste draudžiantys TRIUKŠMĄ – t.y., pirmiausia muziką viešosiose vietose, kurią pagal neseniai patvirtintą tvarką, leiskit spėti, bus galima girdėti tik iš taksi automobilių ir prekybos-pramogų centrų garsiakalbių, ir tai tik sumokėjus teisingas rinkliavas autorinių teisių agentūrai, kuriai priklauso viskas, ką sukuria žmogaus smegenys Lietuvos Respublikos ribose.

Miestelėnai gauna ne tai kad dozuotą, bet maloningai išimtinį klausos atokvėpį: aikštėse ir pilies gatvėse vienam kartui per metus pasklinda nereglamentuota garso kultūra – toks palengvėjimas, kad net nebesvarbu, kokios ji kokybės. Štai mes patys nusileidžiame iš daugiabučių jau aptemus ir praėję neįsimenančias Sereikiškes bei dar kažką, Katedros aikštės prieigose įklimpstame į baisių šokių konkursą pagal 59 vidurinės mokyklos diskotekos 1994-aisiais ritmus.. Coco jambo baby..

Taigi žiauriausias kultūros sostinės komisijos sprendimas man – „deelitizuoti“ meną, kas ir pasireiškia tokiais mielais angelėlių veidais kaip laivelių plukdymas upe, degančių balionėlių skrydžiai ir dvasingas dvasingas jogos labirintas ar panašiai.. tai Kultūra alright (nes ne maistas ir miegas), bet ar tikrai tai turima omeny, kai sakome kultūros kūrėjai, kultūros politika, kultūros ministerija, kultūros reiškiniai? Ar tikrai „kiekvienas yra menininkas“ reiškia, jog galiu rimtu veidu žiūrėti į Kiekvieno meninius gebėjimus, dailės būrelių praktikas?

Fuck, supraskite mane teisingai. Jau girdžiu komentatorių „tai džiaukis, kad išvis kas nors ką nors daro“, „o tu ką, geresnį festivalį esi padaręs?“, „visada buvo ir bus nepatenkintų“. Tačiau juk iš tikro vis tiek iškreiptai, dėl man nesuprantamų priežasčių jaučiu sentimentus šitam miestui, linkiu gero jam ir net jo valdininkams.
Fete de la Musique (ketvirtadienį) buvo nuostabu, taikių miestiečių, svečių ir užsieniečių, net „linksmo jaunimo“ minios, viskuo susidomėjusios, yra nuostabu – tačiau jos rodo, kad žmonėms įdomu ne vien čili kaimas ir amžina violeta riaubiškytė per šventinius koncertus, kaip manyta ligi šiol; ir kad senamiestis skirtas ne vien „gyventojų ramybės užtikrinimui nuo 18 val. darbo dienomis“; kaip ir kiekviena maloni išimtis – įdomi iniciatyva – rodo jos kūrėjų, o ne savivaldybės kompetenciją.

Penktadienį „Artistuose“ įvyko, kiek girdėjau, už savo pačių pinigus sukurtas roko festivalis „Planas A“. Trys grupės iš Lietuvos ir „Phantom Taxi Ride“ iš Lenkijos gitarų pagalba parodė, kad ta pati kultūros naktis tai ne tik benkucheno kepimas prie tvoros, nesibaigiantis laivelio leidimas ar durniaus žaidimas prie Vilnelės, ir pagaliau ne vien tik brangiai kainuojantys tentai su logotipais ar popierinės kepurės su brendais. O į „Pieno Lazerius“ beveik neįmanoma buvo įeiti, kas džiugu…

Tad aš bijau ne Virginios Wolf, aš bijau R.Vanagaitės, bijau A.Zuoko šiuolaikinio meno, bijau dešiniojo Neries kranto skonio, aš bijau Europos kultūros sostinės 2009, ir prašau, kad dabar kuo labiau klysčiau!

Nuotraukos – iš Šaro Gir archyvo