Muse @ Arena Riga

Muse atvyko į :Latviją, spalį žada atvykt ir į Estiją, lietuviai braukia ašarą ir stebina autobusų bilietus pardavinėjančias damas („kažkodėl visus bilietus į Rygą išpirko, net iš kitų miestų žmonės skambina!“).

Nuo septynių valandų (koncertas turėjo prasidėti devintą) „Arena Riga“ salėj sėdintį jaunimą labiausiai domino klausimas, kokia prasmė buvo pirkti penkiais latais brangesnius fanų zonos bilietus, jei stovintieji prie scenos nuo paprastų mirtingųjų buvo atskirti tik plonyte juosta. Kurią nuėmus ne vienas fanų zonos bilieto savininkas buvo nustumtas į užnugarį tegu ir ne tokių pinigingų, bet labai aistringų fanų. Tada visi dar kokį pusvalandį gavo paklausyt kompakto. Neblogo.

Kai pagaliau po atkaklių šūksnių „Muse!” (ir “Iron Maiden!”, ir “Metallica!”, kaip čia tas bajeris šaukti visai kitų grupių pavadinimus niekada nepasensta?) grupė išėjo į sceną, salė vis dar nebuvo pilna, nors nepalyginsi su pustušte Utenos Pramogų Arena per PLACEBO koncertą Vilniuje. Įžangine daina kaip ir visuose pastaruosiuose koncertuose buvo parinkta „Take A Bow“, pabaigai irgi tradiciškai palikta „Knights of Cydonia“. Kaip ir buvo galima tikėtis, daugiausia buvo grojama gabalų iš paskutinio albumo „Black Holes & Revelations”, dalis publikos aiškiai tik jį ir tebuvo girdėjusi. Iš pirmojo albumo dainų buvo galima išgirsti tik “Sunburn”, kurios pianino partija beveik prilygo “Butterflies & Hurricanes”. Į trumpalaikį šoką įvarė 2007-aisiais į setlistą įtrauktas instrumentinis THE SHADOWS koveris “Man Of Mystery”, po kurio suglumusiems klausytojams atgaivinti MUSE sugrojo savo žinomiausią dainą “Time Is Running Out”. Geriausiai, be abejo, buvo sutikti tokie metų gimtadienį švenčiančio “Black Holes And Revelations” hitai, kaip “Starlight” bei “Supermassive Black Hole”. Pastarąją reikia miksuot iki nukritimo, pagaliau po aštuonių metų MUSE išleido dainą, kurios remiksai nepasmerkti skambėti idiotiškai. Ir žmonės šoko. Ne kratė galvas, šokinėjo ir rėkė, o šoko. Fo real.

Tradiciškai fantastiškų guitar wanks buvo galima išgirsti grupei grojant “New Born”, na dar “Stockholm Syndrome”, kuris buvo paliktas pabaigai. Arba beveik pabaigai, nes latviams rėkiant “we want more!”, MUSE į sceną sugrįžo antram encore ir nužudė visus energingu „Plug In Baby“ bei „Hysteria“ deriniu. Koncerto metu vokalistas Matthew Bellamy (arba Metju, jei klausysim rusiškosios latvių dalies šūksnių) pakeitė kelias gitaras: atsimenu „Glastonbury“ festivalio vaizdo įraše matytą kosminį sidabro stebuklą, naują blizgančią „Velvet Goldmine“ stiliaus „Manson“ ir akustinę, kuria buvo atliktas vienintelis kūrinys „Soldier‘s Poem“. Plojimai Tomui Kirkui už vizualizacijas (ypač per „Assassin“). Ačiū Dievui, neteko matyti klaikaus vaizdo, regėto Lenkijoj, kai ant pianinu grojančio Matthew ekrane krito rožių žiedlapiai. Buvo ir kitokių bonusų: ryškios būgnininko Dominic Howard kelnės, ant priekinių eilių krintantys spalvotų popieriukų pripildyti milžiniški balti burbulai, kelios frazės vietine kalba. Tačiau anksčiau MUSE mačiusių klausytojų tai jau nebestebino. Tiesa, minią į isteriją įvarė Matthew, gitaros grifu susprogdinęs iki jo atskridusį balioną. Nieko į isteriją neįvarė, bet kaip visada man didelį įspūdį paliko bosistas Chris Wolstenholme.

http://www.youtube.com/watch?v=lRI122sAn2s

Buvo ir geresnių MUSE pasirodymų, bet mažiau nei dešimt balų už koncertą jiems buvo galima parašyti tik tais neatmenamais laikais, kai jie prisigerdavo prieš eidami groti. O aš su idiotiška šypsena ir šlapiais drabužiais patraukiau link išėjimo, kur pavieniai gerbėjai dar dainavo „Knights Of Cydonia“.