“Favourite Worst Nightmare” bando nustebinti pasaulį naujiena, kad ARCTIC MONKEYS vis tik turi širdį ir yra šis tas daugiau, nei gatvės lempas prie įėjimo į klubą ramstantys tūsovčikai.
Tai – labai gudrus ėjimas, nes vos įgijusi fanų tokiais hitais kaip “I Bet That You Look Good On The Dancefloor” ir “Mardy Bum”, grupė sugebėjo gana didelę dalį jų prarasti arogantišku elgesiu ir KASABIAN lygio rietenomis su visomis įmanomomis Didžiosios Britanijos grupėmis.
Tačiau Alexas Turneris ir draugai grįžo tokie, kokių jūs jų neprisimenate: niūrūs. Kyla įtarimas, kad su “Favourite Worst Nightmare” ARCTIC MONKEYS pasuko šlovės jau atsikandusių ir ankstesnio gyvenimo pasiilgusių grupių keliu, kurios staiga radikaliai pakeičia stilių, sudepresuoja ir bando sukurti kažką “gilaus” (o to rezultatas paprastai būna nuobodus). Tiesa, išliko ir grupei būdingi žaismingi rifai, ir energingos būgnų partijos, ir Alexo kandūs tekstai, bet dauguma albumo dainų labiau primena atgrasiu realizmu persunktą “When The Sun Goes Down” nei nerūpestingą diskotekų himną “I Bet That You Look Good On The Dancefloor”. Tiksliau net ne tai, o “When The Sun Goes Down” koverį, grojamą nuobodžiaujančios pirmakursių grupės, išgyvenančios tikrai blogą E comedown.
Netikėtas ir net keistas sprendimas yra pirmam singlui pasirinkta daina – “Brianstorm”. Kūrinys yra eilinė gitarinė nykuma, kurios vietą puikiai užimtų “Mardy Bum” lengvumo turintis, fantastiškas “Fluorescent Adolescent”.
Kitas abejotinas žingsnis – lyriškų dainų perteklius. “505” ir “Do Me A Favour” nuo visiškai ramios “The Only Ones Who Know” buvo atskirtos agresyviomis gitarų partijomis pačiame gale, tačiau iš tiesų visos trys dainos yra tas pats vienodas dūsavimas dėl nesėkmingų relationships. Kurių jie galbūt ir nusipelno, nes iš kitų gimtojo Albiono atlikėjų ir toliau tyčiojasi like no tomorrow. O neturėtų, dar neseniai girdėti išankstiniai Arktinių Beždžionių titulavimai geriausia amžiaus grupe dabar ima atrodyti juokingai, ar bent jau abejotinai.
Antrasis studijinis grupės albumas yra topų užkariautojas ir aukso puodas, tačiau Turneris vis dar išgyvena paauglystę ir su kartėliu dainuoja apie merginas bei neteisingą gyvenimą, kai kur įmesdamas nelabai gudrių seksualinių užuominų.
Ir šiaip intensyviose, o dabar dar smarkesnėse ARCTIC MONKEYS melodijose jaučiasi KLAXONS prodiuserio Jameso Fordo noras įstumti juos į savo sukurtą new rave sceną, kas galbūt ir nėra blogai, tačiau kenkia grupės individualumui. Kaip visada neblogi į Doherčio lygio poeziją nepretenduojantys, tačiau taiklių puns pilni dainų tekstai.
Būtų auksinė žvaigždutė ir pagyrimas, bet po „Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not” niekas nebėra pakankamai gerai. Net jei tai ARCTIC MONKEYS, kurie atsisako raudono kilimo ir karštligiškai bando įrodyti (kaip kažkada tai darė PULP), kad jie vis dar gauja berniūkščių iš Šefildo.
[ag]
Komentarai