BRIGHT EYES vėl su jumis. Kas pramiegojot „Lua“ bei „First Day of My Life“, grupę sudaro atkakliai verksmingas Conoras Oberstas bei krūva besikeičiančių atlikėjų, grojančių country/folk stiliaus muziką su kukliomis pretenzijomis į roką, truputį žaidusių ir su elektronika (vienu metu su visiškai kitokio stiliaus „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“ išleistas kompiuterinis „Digital Ash In A Digital Urn“).
Pirma daina „Clairaudients (Kill Or Be Killed)“ iš karto atskleidžia, kad Cassadaga yra vietovės pavadinimas. Nors dainoje ir skamba BRIGHT EYES būdinga liūdna, akustinė Obersto poezija, dėmesį labiau patraukia moters monologas, skambantis pradžioje ir pabaigoje. Įvairiausiais keistais garsais praturtintas monotoniškas balsas įvaro tai, ką Marwoodas iš „Withnail & I“ apibūdintų kaip „The Fear“. Toks įspūdis – ne atsitiktinis, pasidomėjus galima išsiaiškinti, kad Cassadaga garsėja tuo, kad joje renkasi žiniuoniai, šamanai ir kitokie aukštesnėmis jėgomis tikintys dvasingieji. Toliau už visus įdomesnius gabalus, kaip, pavyzdžiui, „If The Brakeman Turns My Way“, BRIGHT EYES gali būti dėkingi pagalbiniams vokalistams.
Ši taisyklė negalioja singlui „Four Winds“, kurio gerą skambesį didele dalimi lemia nuo įprastinės ištęstos Obersto melancholijos besiskiriantis spartesnis ritmas.
„Cassadaga“ stokoja to, kas visada darydavo BRIGHT EYES kūrybą tokia patrauklia – beviltiškos desperacijos su šizofrenijos priemaišomis. Dainos kaip „Classic Cars“ bei „Soul Singer In A Session Band“ sudaro įspūdį, kad vokalistas pats pavargo nuo savo depresijos ir, nors ir turi ką pasakyti, savo žodžiams nebesugeba įkvėpti ankstesnės gyvybės. Primena pirmuosius paauglio kūrybinius bandymus, kai iš anksto paruoštiems tekstams apie meilę ir neteisingą pasaulį bandoma pritaikyti nykias kelių akordų konstrukcijas. Albumas nėra blogas, jis tik joks.
Baladė „Middleman“ ausims ganėtinai maloni, tačiau vis tiek nesugeba atsikratyti foninės muzikos statuso. Bob Dylano istorijos leido keliauti po pasaulį, Conoro – tik po jo sąmonę, kuri daro kuo toliau, tuo mažesnį įspūdį. Instrumentaliai albumą praturtinti bando pianinas, vargonai, smuikas ir daugybė kitokių žaislų, tačiau išklausius „Cassadaga“ iki galo galvoje lieka tik monotoniškas, nuobodus akustinės gitaros skambesys, lydimas ne ką įdomesnio Obersto inkštimo.
Nors daugybė pagalbinių atlikėjų ir puikūs tekstai tempia albumą į viršų, tai ne „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“. „Cassadaga“ yra jau septintas studijinis albumas, ir jei stiliumi jis grįžta į „Fevers And Mirrors“ laikus, kokybės nebuvimas teleidžia tai pavadinti Obersto kūrybiniu vėmalu. Visi skųsdavosi dramatiškumo bei verkšlenimo pertekliumi, tačiau išgirdę „Cassadaga“ pripažins, kad isteriškieji BRIGHT EYES buvo daug vertingesni. Berniukas vėl kaime, tik kažkoks pridusęs ir stokojantis kraują greičiau varinėjančios „Kliudžiau“ realybės.
[ag]
Komentarai