Antradienį Kaune pirkau ,,Kakės makės” lūpų balzamą ir bilietą atgal į Vilnių. Dar pirkau bilietą į The Underground Youth, nes širdelė apsąla pagalvojus, kiek gerų (nors ir brangių) koncertų aplink ir, jei jau kakė makė, tai nelabai ką sutaupysiu nenueidama į “Kablį”.
Paieškoje įvedus “band Ezeri”, sušmėžuoja: “Ezeri ir jauns projekts no Rīgas”. Latvių kalbos nemoku, bet pasijaučiu ieškodama to, ką ir taip pažįstu. Lietuvoje jie viešėjo ne kartą, dalyvavo jaunų atlikėjų konkurse “Novus”, kuriame užėmė trečiąją vietą, pagrojo ir “Vasaros terasoj”, o šį savaitagalį pasirodys “Loftas fest” įrengtoje “Europavox” scenoje.
Visada apeidavau Feist kaip nuobodaus indie-folk ikoną, kuri kanadietiškai draugiška ir nieko per daug nesakanti. Viskas pasikeitė šių metų pavasarį, it iš dangaus, po šešerių metų pertraukos, nukritus naujam albumui ,,Pleasure”. Kritikai jį aukštino, senieji fanai užskaitė, naujieji… tapo naujaisiais. Perklausiau ir nustebau, jau pirmoje dainoje, ypač jos vaizdo klipe, pajaučiau Fridos Kahlo koloritą, dainavo ne saldžiabalsė mergina, skanduojanti iki tol atrodžiusias naivias meilės dainas, o stipri, bet kartu labai mistiška moteris.
Kai ankstyvą pavasarį Swans grojo “Legendose”, manęs ten nebuvo. Keli draugai po koncerto su nuostaba klausė, kodėl. Atsakymas paprastas – visus koncertų pinigus investavau į “Primavera Sound” festivalį Barselonoje, kur Swans rengė pasirodymą ant Viduržemio jūros kranto. Ten grojo ir This Is Not This Heat, Death Grips, Flying Lotus, Mac Demarco, King Krule bei nemažas būrelis kitų, Lietuvą vis aplenkiančių atlikėjų, kuriuos, mano kuklia nuomone, verta pamatyti.