Jau prieš pusšimtį metų prancūzų literatūros kritikas ir teoretikas Roland Barthes pastebėjo, jog mitas modernioje, sekuliarizuotoje visuomenėje neturi jokių tiesiogiai į mistiškumą nukreiptų tikslų, besikaupusių per amžius kolektyvinėje žmonių vaizduotėje: numinosum, kaip religio, tam tikrų „jėgų“ ar į dinaminius „anapusinius“ reiškinius nukreiptų metodologinių išraiškų, patyrimas pats tapo „anapus“ pasilikusia mitologija.
„Metaphysical truths are complicated, because we don’t think witches fly on broomsticks today: that’s not true, that’s bullshit, science can prove that’s not happening. But in the seventeenth century, that was true, so – I know this sounds a little whackadoodle, but I think that things can exist in the society that believes in them… If theories on archetypes are correct, you don’t need to search for a modern way in, because these archetypes are part of us, part of our fabric.“ – taip apie sąmoningai ne(pri)pažįstamą siaubą viename interviu atsiliepė amerikiečių režisierius Robert Eggers („The Witch: A New-England Folktale“; „The Lighthouse“); ar tai – implikacija, kuri duoda suprasti apie amžiną realaus pasaulio fasadinę uždangą, manifestuojančią save per grynos tiesos lenzes?
Kinas, kaip ir bet kokia kita meno forma, turi atsiverti kaip tiltas į būties suvokimą; mąstant Heideggeriškai, menas privalo būti nagrinėjamas ontologiškai, nes būtent tik toks mąstymas gali atskleisti gryniausią meno pobūdį. Estetika, kaip išorė, kaip industrijos pagrindinė kokybė, nesistengia reflektuoti tikrosios būties.
Kas gi yra tas „antinatalizmas“, ir kodėl kalbėti apie tai? Neapmąstant termino turinio, ši abstrakti idėja, visų pirma, skamba kaip misantropijos ir nihilizmo dvasios vedama, absurdiška, nereikalinga ir anti-humaniška. Kita vertus, galbūt dialektinį metodą galima taikyti ne tik istorijai, socialinei tikrovei ar iš to sociumo iškylančioms idėjoms, bet ir pačiai gyvybei kaip tokiai?
“This place is like somebody’s memory of a town, and the memory is fading…” – sako personažas Rust Cohle iš kone kultinio HBO serialo “True Detective”, mistifikuodamas ne tik pačią vietą, bet ir jos atmintį, ištrinant ribas tarp realios patirties realybės ir fikcijos.