Gilus nuobodulys, dreifuojantis tarp materijos ir idėjos, kaip tirštas rūkas, savimi įtraukia visus žmogiškosios ekspresijos aktus, pažymintis juos įtikinamu abejingumu. Būdamas “negatyvus” veiksmas, jis yra internalizuotas sąmonėje, apsuptas betikslingos anti-pragmatizmo variacijos, nukreiptos į “nieką”. Kaip ir bet kokia emocija, nuobodulys yra paverčiamas civilizaciniu antagonistu, paliktu “progresyvios minties” užribyje, nepaisant jo pagrindinės, kaip emocijos, tikslo: pažinimo.
Jei netyčia praleidote, tai moliūgų kulto pabudimas, bešildantys spalvoti megztiniai ankstyvą vakarą ir nenorintis pasiduoti spalio pabaigos lietus praneša: ruduo jau čia. Tad, kol praradę savo spalvą lapai vis dar voliojasi ant žemės, bent jau pasąmonėje kažkur turėtų kirbėti mintis apie stipresnį savęs įtraukimą į momentinio laikmečio aurą. Žinomų metodų tam yra be galo daug, kaip pavyzdžiui: šeštadienio naktį įsijungti vienus iš pagrindinių horror punk atstovų „Misfits“; vakarą praleisti kartu su Cthulhu mitologija; tiesiog desperatiškai pereiti per antrarūšius aštuoniasdešimtųjų slasher filmus… Arba, pasidarant paslaugą sau, pasirinkti, ko gero, dar negirdėtą, animacinį ir jau kultinį mini-serialą „Over the Garden Wall“.
Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet žada įvairiapusišką programą, kurioje kažką sau artimo gali užčiuopti kiekvienas žmogus, nevengiantis gero kino. Programoje galima rasti tiek į „blockbuster“ tipo filmų, tiek ant bangos plaukiančių ir dar vis gebančių nustebinti publiką „coming of age“ indie dramų.
Turbūt ne vienetas kino gerbėjų yra girdėjęs apie tokius azijietiško kino šedevrus kaip Wong Kar-Wai „In The Mood for Love“, John Woo „The Killer“ ar Wai Keung-Lau „Infernal Affairs“, tačiau dažniausiai informacija apie tai, kad visus šiuos filmus bei režisierius jungia vienas ir esminis judėjimas, nepatenka į žinių spektrą.
21 amžiaus pradžia: masinis technikos išplitimas bei jo visapusiška integracija į visuomeninį gyvenimą – skamba kiek nejaukiai, tiesa? Tarsi kirbėtų visa šį monistinį projektą neigianti mintis pasąmonėje, bet taip ir neišlįstų į dienos šviesą. O jei ir šis “suvokimas” būtų suvoktas sąmoningai, post-traumatinėje patyrimo patirtyje neišvystume nė menkiausios žiežirbos revoliucijos ugniai įžiebti – todėl pirmas šios pastraipos sakinys yra ne spekuliacija ar koks nors retorinis išmislas, bet tikrų tikriausias teiginys, paremtas faktais ir įsisąmonintas iki pačių jo galimybių gelmių.