Authors Greta Ciūnytė
Laukinis dievas su kostiumu Nick Cave ir jo blogio sėklos
Pirmą kartą Nick Cave išgirdau 2013-ųjų kovą studijų pertraukos metu tranzuodama iš Vilniaus į Prahą, kuomet tuometinis partneris mane supažindino su “Push the Sky Away” albumu ir įrašus leido iš savo mobiliojo telefono pigiuose Vroclovo švečių namuose. O praeitą savaitgalį pagaliau pirmą kartą gyvai išgirdau “Jubilee Street” ir savomis akimis pamačiau kaip Cave transformuojasi, vibruoja ir švyti.
“Sunkios tiesos”: visuotinės žmogaus būsenos apmąstymai
Šių metų oficialiojoje tarptautinio San Sebastiano filmų festivalio kategorijoje pasirodė britų režisieriaus Mike Leigh filmas „Sunkios tiesos“ (Hard Truths), kuriame, kaip teigia pats autorius, atskleidžiama ne šiuolaikinio pasaulio realybė, o „visuotinė, visiems pažįstama, universali žmogaus būsena“. Tai – jautrus ir užjaučiantis, tačiau juodo humoro nestokojantis filmas, nevengiantis intymaus žvilgsnio į šeimas ir mus siejančius tarpusavio ryšius.
“Žvėrys”: svajonės vs. bendruomeniškumas
“Žvėrys” – ispaniškas trileris 2022-aisiais „Goya“ apdovanojimų ceremonijoje laimėjęs devynis apdovanojimus, tarp kurių: geriausias metų filmas, geriausias metų scenarijus bei geriausias pagrindinis aktorius. Galiu pripažinti, jog scenarijus iš tiesų puikus, beje, paremtas tikrais faktais, tačiau pats filmas vietomis man pasirodė banalus ir nesukėlė didesnių emocijų.
„Salos vaiduokliai“: savęs žalojimas – didžiausia nuodėmė
Airija 1923-aisiais kamuojama pilietinio karo ir išgalvota Inišerino sala, kurioje gyvenimas iš pažiūros teka sava, įprasta vaga. Įspūdingas gamtovaizdis, vandenynas, dirbami laukai, religiniai simboliai ir atrodytų niekuo neišiskiriantys pagrindiniai filmo veikėjai: Padraik‘as Suilebain‘as – ūkininkas ir gyvūlių mylėjotas, salos gyventojų apibūdinamas kaip malonus, tačiau nuobodokas ar kiek kvailas bei Kolm‘as Dohert‘is – intelektualas, muzikantas, suburiantis vietinius gyventojus bei pritraukiantis lankytojus iš žemyninės Airijos dalies savo muzika ir gebėjimais.
Viena TARP’14 para
Spalio pradžioje prasidėjus lietuviškajai „bobų vasarai“ Vilniuje devintąjį kartą susitikimą paskyrė tarpdisciplininius menus ir audiovizualinę poeziją propaguojantis tarptautinis festivalis „TARP“, garsėjantis netikėtomis formomis ir naujų idėjų raiška. Šiemet festivalis PARAidžiui išdėstė programą, kuri apėmė vieną parą, o reginiai apsigyveno įprastuose ir nevisai Vilniaus kampeliuose – nuo tarptautinės parodos „Judančios raidės“ Nacionalinėje Dailės Galerijoje iki melomaniškos diskotekos su pogrindiniais DJ-setais ir poezijos performansais industriniame rajone pačiame sostinės centre, pramintame „Verslo trikampiu“ (dar tiksliau – buvusioje „Panelės“ redakcijoje).