Authors Ieva Mikalkevičiūtė
“Paris Jazz Festival” II : muzika, įveikianti baimę
Antroji Paryžiaus džiazo festivalio dalis nebuvo tokia džiaugsminga kaip pirmoji. Vos spėjome apraudoti prancūzų rinktinės pralaimėjimą Europos futbolo čempionate (bent mano kaimynai paryžiečiai jį dramatiškai įvardino kaip fin du monde – pasaulio pabaigą), minint Bastilijos dieną Nicoje įvykdytas kruvinas išpuolis. Pamažu, po sausį įvykdytų teroristinių atakų atsigaunantys prancūzai vėl pateko į uždarą baimės ratą: atidėti masiniai renginiai, suaktyvėjo nacionalistinės grupės, itin aršiai reaguota į neadekvačius politikų, skatinančių „susigyventi su terorizmo idėja“, pasisakymus… Norėjosi kuo greičiau pabėgti nuo šios įtampos, bent mintimis nusikelti toli toli, vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą.
“Paris Jazz Festival”: klasikos interpretacijos
Birželio pradžioje Vincennes pilies pašonėje įsikūrusiame Gėlių parke (Parc Floral) 23-ią kartą startavo Paryžiaus džiazo festivalis. Šių metų renginio programa pasiūlė spalvingą muzikinę kelionę bei galimybę pažinti net aštuonių skirtingų pasaulio šalių džiazo kultūrą. Prancūzija, Belgija, Šveicarija, JAV, Ispanija, Armėnija ir Kuba delegavo būrį daug žadančių atlikėjų, meistriškai derinančių klasikinio džiazo tradicijas bei eksperimentinės muzikos šėlsmą.
Laurent Dehors Trio – muzikinė taikos deklaracija
Visą kovą Lietuvoje šurmuliuojantis Frankofonijos mėnuo kiekvienais metais ekperimentinės muzikos gerbėjus nudžiugina itin originaliais prancūzų atlikėjų pasirodymais. Šiais metais Piano.lt koncertų salėje susirinkusiai publikai pristatytas Laurent Dehors Trio projektas „Chansons Politiques“ („Politinės dainos“) sužavėjo ne tik veržlumu ir kūrybiniu polėkiu. Netikėta politinių tekstų ir džiazo sintezė, atlikta simbolišku Europai laiku, paskatino susimąstyti apie galimą ir būtiną tautų, šalių ir kultūrų dialogą.
Vilnius Jazz 2013 – žaidimas Europos kontrastais
Jau 26–ąjį kartą įsibėgėjusį rudenį sveikino eksperimentinio džiazo festivalis “Vilnius Jazz 2013”. Šiemet organizatoriai nusprendė neatsilikti nuo politinių realijų ir, išskyrus kelias JAV atlikėjų „intervencijas“, visą dėmesį skirti būtent Europos džiazo naujokams bei virtuozams pristatyti. Kaip toks pasirinkimas paveikė festivalio koncepciją ir ar Europos pėstininkų eksperimentų užteko šių metų muzikiniam kontrastų žaidimui?