Authors Linas Kas Nors
Jurga Ivanauskaitė “Švelnūs tardymai”
Pradžiai gal pasigaivinkime paradoksiuku: ši knyga tiems, kas neskaito moteriškų žurnalų. Nes patikimi ir šiaip šaltiniai emailuoja, kad didžiuma šios medžiagos juose ir spausdinta. Vis dėlto prakrapščius iš šito gan tradiciškai įrišto akiračio kelias Jurgą diagnozuojančias ezoterines bei feministines fanaberijas ir Juozaitį, lieka gan skoningas skaitalas prie alaus ir čipsų (o ką jau kalbėti apie storą, įbrinkusį kubietišką smilkalą, teisingai?). (Ne)tikėtai paaiškėja ir pasirodo, kad ir tarp kotiruojamiausių Lietuvos/Tibeto žvaigždžių eilučių tvyro tvirta gyvenimo būdo proza, tiek dvasinga, tiek buitine/metafizine prizme.
Gustav Meyrink “Golemas”
Štai toji didelių parkių knyga, gulinti savo žiauriai užtamsintuose (niauktuose), beveidėmis žmogystomis prigraviruotuose viršeliuose. Žvelgiu į ją pro drumzliną kavos taurę ir iki šiol negaliu atsipeikėti – kur lindėjau šniukštinėdamas šiuos užkeiktus ir kinkas drebinančius puslapius, kaip prasisuko tos laikrodžio rodyklės, kodėl lange jau pseudošviesu (lietus vis dėlto), jei skaityti ėmiau 23.00 P.M.?
Nick Brownlee “Kanapė”
…“ Kaip rastafaris, Marley tikėjo, kad nurodymas rūkyti žolę, arba gandžą, kaip ji vadinama Karibų jūros salose, atėjo ne iš kur kitur, o iš pačios Biblijos. Jei manysime, kad žodis “žolė” Biblijoje reiškia kanapę, o ne laiškinius česnakus, tuomet kritikuoti rastafarių logiką bus sunku.
Michael Ferber “Literatūros simbolių žodynas“
Iš pirmo žvilgsnio šis foliantas atrodo padėsiąs susigaudyti, ką ir kaip suprasti literatūroj. Pirmas nusivylimas: po skambiausia vėliava „literatūra“ čia maloniai subrukama tik „etaloninė“, „klasikinė“ (pradedant Biblija ir antikiniais egzemplioriais), žodžiu, TIKROJI rašliava, kurią galima apibendrinti atsakančiai pabrandinto, rūsy glotniai padulkėjusio brito nuojauta – Šekspyras pavaro, o po jo nors ir tvanas. Maždaug apytiksliai šitaip čia ir atsiskaitoma.
Knygų lentynų knibždesys, Nauji metai
Dieve mano, dieve didžėjau, vėl, jau vasaris, kai būna tas knygų lietus pačiame pūgos „minus dvidešimt celsijaus“ vidury, pačiuose prašmatniuosiuose „Litexpo“ rūmuose, kurie išbarstyti su visais savo paviljonais nepaaiškinamoje neįžengiamoje Vilniaus miškų aplink Lazdynus-ar-tai-Karoliniškes, o gal Gerąją Viltį, glūdumoj. Knygų lietus rūstus ir rūgštus, jis graužia mūsų akis, nuo popierių ir kompo klavišų įdiržusias rankas, knisasi po kišenes ir pinigines, traukdamas iš ten neįtikėtinas gausybes vertybinių popierių, kurių tiek nė nežinojai turįs.