Kodėl pačių studentų atstovybės tapo konformistinėmis, popierinėmis neveiklumo ir nesuvokimo birutėmis?
Nada, Fedia – turbūt kaip nors taip ar panašiai galėtų pradėti savo apžvalgą apšepęs Castor ir Polluxas, kuriam kultūra sustojo apytiksliai, rodos, 1975-aisiais.
Vėluodami kaip galime labiau, atsisukam į sieninio laikrodžio ar plėšomo kalendoriaus ritmą ir klausiame: ką davė mūsų raštingoms ragenoms ir lęšiams jubiliejiniai 2007 metai?
Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?