Authors Linas Kranauskas
[Tuoj išleis] Christian Kracht „Fazerland“
Krachtas – tai vokiečių popliteratūros blizgesys ir krachas, išėjęs iš didelio rašto. Kaip ir kiekvienas, kas iš pop- gamina kultūrą.
Tokį sakinį parašiau leidyklai, kurioje prasideda (Book) Ore programa, knygas apžvelgianti iš anksto, kad jų viršelius pagerintų mūsų citatos, o Ore puslapiuose matytumėte apžvalgas iš anksto ir greičiau nei kitų leidinių skaitytojai. Voila.
Jun’ichiro Tanizaki „Katė, vyras ir dvi moterys“
Štai knyga-intelektualinis-tortukas. Šiaip tortukus siūlyčiau vartoti konditerijos įmonėse, o ne namų bibliotekoje. Tokia knyga nieko neužgaus, jos neužprotestuos leidybos etikos komisija, nepasmerks popiežiaus kanceliarija, ji nebus kaip grafitti raižoma ant senamiesčio skersgatvių. Nepyk, Giedre, bet su visa pagarba, nieko-nekeičiančių-knygų niekad nekolekcionavau..
Kurt Vonnegut “Žmogus be tėvynės”
Kas yra žmogus be tėvynės? Romas, karaimas, katalonas ar mohikanas? Ar ligonis, sergantis tokia patriotizmo stadija, kai taip tapatiniesi su „savo valstybe“, jog ją vairuojančiųjų cinizmas arba (ir) kvailumas nuvilia tiek, kad tiesiog nebelieka su kuo tapatintis. Kiek vienarūšių išsireiškimų aš dabar panaudojau?
Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“
Šis kūrinys – tai kelionė į praeitį, kuomet ji dar nebuvo praeitis. Kai romanai buvo spausdinami žurnaluose, iš numerio į numerį, nes kiekvieną vis tiek rūpestingai gaudavai pašto dėžutėje. Gal jie ir dabar tebespausdinami, nežinau. Bent jau Cosmopolitane ar tame kitame iš F raidės jų nemačiau. Todėl jų ir neperku, ir nė artyn neinu. Užuodžiu iš tolo.
Torgrim Eggen “Hermanas”
“Kaimynai atrodė pakankamai padorūs, ir, išskyrus Mirandos batų kolekciją, lyg ir nebuvo ko vogti. Bet jie labai triukšmavo. Triukšmas buvo toks pat nenuslūgstantis ir veriantis, kaip ir virtų kopūstų kvapas. (Dar nevisiškai perpratau, kaip tai nutinka, bet turbūt toks jau yra gamtos dėsnis – anksčiau ar vėliau socialistinė visuomenė pradeda dvokti virtais kopūstais, ar armijos pulkuose, ar Rytų Europoje.)“