Mes pavėluojame į traukinį (nebloga interviu pradžia, ar ne?) ir į labai ypatingą Vilniaus miesto dalį atvažiuojame mikroautobusu. Stovime prie gyvulinių vagonų ir dairomės į aplinkui išmėtytus nedidelius buteliukus. Telefono ekrane sušvinta žinutė: “Sinicki: Krc, nuvarem i stoti, patikrinom, supratom, kad tave pripjove.
Nors aktualioji muzika mums yra ta, kurią anglai vadina contemporary, aktualios gali būti ir praeities tradicijos. Malonu, kai „Gaida“ to nepamiršta ir duoda pasiklausyti ko nors senstelėjusio, jau priklausančio avangardo tradicijai. Festivalio pradžioje – Stockhauseno, pabaigoje – Stravinskio ir Zappos. Jų muzikines idėjas galėtų, beje, dažniau prisiminti ir Lietuvai transliuoti pvz., radijo 2-oji programa (ne vien kažkokį džiazą ar Berliozą).
Iš aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ reklaminių plakatų šnairuoja klaiki mėlynoji akis. Ir ko ji tokia nusigandusi, jei net ir mano nuotaika – pakili? Aš einu į koncertą, sulaužiusi įžadą niekad niekur nesivilkti vien tik dėl to, kad ištroškau. O nuo Kongresų rūmų prieangio man jau moja miriadai kultūrinės abstinencijos aukų.
Gražesnių paveiksliukų neteko dar regėti. Pasiklydęs vaikas-robotas prie sraunios upės, o tolumoje rūksta fabriko kaminai. Linksmas plastilino berniukas skaito plastilino knygutę. Vienų lėliukų galvos kvadratinės, kitiems prie pečių pritaisytas rutuliukas. Ant plonų kotelių – Issey Miyake trapios gėlės. Visokie gyvuliai žiūri į meteoro paliktą šviesos šleifą.
Įsivilkusi į kiškio kailį, prisikabinusi elnio ragus glostau prijaukintą šeškutį ir noriu tau pasakyti: japonų vaikai yra geriausi! Net ir būdami seneliukai, jie vis tiek žiūri į Žemės rutuliuką smalsiomis vaiko akimis. Jie kuria tokią muziką, kad niekad nenuspėsi, kas bus toliau.