Praėjusį ketvirtadienį į „Kiemelyje“ vykstančius mūšius užsukau pirmąkart. Internete apie šį barą skaityti atsiliepimai drąsos neįkvėpė. Vyliausi, jog sąlyginai neformalią muziką grojančios grupės paklausyti/palaikyti susibėgs tokie patys neformalai, o, va, apie „Skersvėjį“ niekad nieko neteko girdėti
…jau atsibodo slankioti pro apmirusį džiazo klubą ir kaskart vis abejingiau žvilgčioti, kas šiandien programoje. Neskaitant savaitgalinių lietuviško džiazo grandų su didžiulėmis įėjimo kainomis, darbo dienomis nieko doro nevyksta. Todėl šį antradienį, informaciją gavusi, beje, irgi ne iš išankstinės reklamos prie veiksmo vietos, o iš visagalio interneto, nematau reikalo vakaro nepraleisti ten, kur seniai bebuvau, paklausyti tų, apie kuriuos atsiliepiama labai neblogai ir išsiaiškinti kas per daiktas tas DotJazZ?..
…Pagaliau, pagaliau, pagaliau atsirado proga apsilankyti tame išgirtajame “Terminale”… Whee!.. Ironizuoju, aišku, bet funky evening praleisti tikrai nesiruošiau, nors ir už dvidešimt litų. Tiesa, laiku apsireiškė Daivutė iš “Kliošo” – ačiū jai ir žmogui, išradusiam svečių sąrašus.
Penktadienis sutrikdė renginių gausa. Po įtempto “brainstorm’o”, kur eiti, galvoje užsidegė lemputė: “eisiu į Salamą, moksleiviško jazz/funk/rock klausyti…”
Ech, Šiauliai… Vien kelionė į gana mistiškame rajone (vilnietiškas atitikmuo – “Krasnuča”) esantį “Studentų kampą”, kur vyko veiksmas, neapsieina be nuotykių. Bet nesiplėsim. Prie durų besiburiuojantys straipsniai aiškinasi, kuris iš jų mažiau girtas ir, iŠ savo garderobo parinkę blaiviausias minas, juda pro itin nesukalbama apsauga (Lyrinis nukrypimas – keturių durų spinta, apsauginio vaidmenyje, dėl mažiausio preteksto naudojanti jėgą, renginiui garbės nedaro).