Prabėgus beveik dvidešimčiai metų po pirmojo ir vienintelio albumo išleidimo Šiaurės krypties potencialas įkvėpti neblėsta.
„Kai skambus bučinys uždengiamas širma / Kai tavo žvilgsnį išbarsto vėjas pelenais…“
<..> muzikinė raiška priartėjo prie metafikcijos, tai tapo ištisų istorijų apie neegzistuojančius fantomus kūrimas. Tai iki šiol neišsemiama forma, tereikalaujanti atpalaiduotos vaizduotės, privengiant išmintų vieškelių, o procese – daugiau erdvės atsitiktinumui, klaidoms, randomizacijai <..>
Kiekvienų metų liepos pradžioje kamščių, dulkių ir žuvies kvapo prisigėręs Lenkijos uostas tampa viena geriausių vietų pasaulyje.
Artimiausiu metu turbūt ir katalikų bažnyčių chorai ims svarstyti, ar neįpynus į įprastą mišių repertuarą šiek tiek elektroninio popso ir plastikinių kombinezonų,